BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

WebMarks






WebMarks



Art




Album Cover Artists
American Vintage Blues History of Fashion 1980-1990
Andy Warhol
art
Chris Makos_ Photographs of Andy Warhol
Create a Liquid Light Show
Erowid Culture Vault Visionary Arts Vault
Magritte Home Page
Mati Klarwein - the manic landscape
Mikalojaus Konstantinas Čiurlionis (autorbiografija)
pOoTers pSycheDelic shAcK - Psychedelic Art - Bob Masse
Sixties Photos Archive by Gene Anthony - Photographer and Author
Technicolor Web of Sound - 60s Psychedelic Internet Radio
The Andy Warhol Museum Home Page



Audio archives




21st Century Radio Free Audio Archives
Antifeds - Privacy, talk radio shows, politics, & news
Art Bell MP3
artmp3
Coast to Coast AM with George Noory - Rapidfind.org
GRATEFUL DEAD MP3’s
Sangi’s Secret Archive
tela.sugarmegs.org - -boxofrain-
The Paracast with Gene Steinberg and David Biedny
?????????? ??????? ????????? ? mp3 ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????
??? ?????????? ?. ????????? ? 64 kbps ? ????? ?????? ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????



Conspiracy




2012 Unlimited
60 Montauk Links
9-11 Was An Inside Job - A Call To True Patriots
ALL ABOUT 2012
Conspiracy Theory Documentaries - RapidLinks - (RapidShare - Megaupload - FTP) Downloads & Streams
David Icke - TinWiki.org
Horizontai
Plants Index Hard Truth - Wake Up America
Premium Gift Products from Educate-Yourself.org
Sustained Action
The 9-11 Disaster The Myth and Reality
Wake Up America By Robert Howard
[RS] Zbiór filmów o WTC 9-11 - polishEliteboard
?????? ?????? ?????-2007 ??????????? ? ???? - ??????? ?????? - ?? REGNUM
???? ?????? ?? ????????? ???????????? ???????????? - ????? ?????????? ????????????? ?????? ?.?.



ET





Astra




Lucid Dreaming Dream & know it! Control conscious dreams Learn it on LD4all.com


Aesthetic Progression.. The Flyinf Machine
Alien Astronomer - Many extraterrestrial species are making contact with us.
Alien Astronomer - The Underworlds
Aluna Joy Yaxk’in and Center of the Sun
An Introduction To The Multidimensional Potential Of Human Beings
Apollo UFO Photos
areadownload.com - Ufo Audio
Astral Dynamics Astral Projection Introduction by Robert Bruce
Astral Projection Home Page
ATLANTIS FOUND CUBA
Best UFO Videos Ever. Download For Free.
Big Contact Spirit of Place
Bilder fra andre planeter.
Brad Steiger
Bygg din egen Pyramid - Build your own Pyramid
CBS News Mexican A.F. Pilots Film ‘UFOs’ May 12, 2004 140208
CHAPTER 2 NUMBER
Chinese Pyramids
Classic Contactees - a page within the UFOria Research Extraterrestrial Contact Research Database
CLASSIC UFO CASES
Crop Circle Connector introduction
CROP CIRCLES IN SLOVAKIA 2005
Crop Circles Quest for Truth What Are Crop Circles
cropcircles.co.uk Woodborough Hill Formation
Dr. Richard Boylan’s Official Web Site©
Drunvalo Melchizedek - Sacred Geometry 1 of 2 - Google Video
Endgame II
ET Healing Clinic ET Ron Heals ET Clinic Dimensional Planes
Federation of Damanhur - Time travel - Home page
figu.org Ufology
flatland A romance of many dimensions
Flower of Life, Channeling, Prophecy Stones, Free Readings, Explore an Egyptian Tomb
Galactic database
Galactic Server
George Lucas Interview — page 5 - 9 — Academy of Achievement
German Moon Base
Gibbon’s channeling research (channeled messages from non-humans)
HCS Inc.- Public Archives - UFOLOGY - PICTURE LIBRARY
hollowearth
http–www.beyond-the-illusion.com-files-History-Ancient-Civilizations-Atlantis-atimes2.txt
http–www.coasttocoastam.com-guests-199.html
http–www.galactic-server.net-rune-udxen.html
http–www.geocities.com-montaukprojectsolved-triptothebasetwo.htm
http–www.gutenberg.net-etext99-cmgrc10.txt
http–www.planetarium.perm.ru-img-t_lsbgal_1280.jpg
http–www.softwareartist.com-PHILEXP-BIELEK90.TXT
I DALIS
ICAR–Focusing on the Truth of Abductions
Imagining the Tenth Dimension - A Book by Rob Bryanton
In Search of Shambhala, Agharta, Inner Earth , Hollow Earth, subterranean passages and tunnels , aliens, ufos Mary Sutherland,
INDIGO CHILDREN - CHRYSTALLINE CHILDREN
Indigo Children - Crystalline Children
Introduction to Angels
Jody’s _ET Phone-Home_ Page
Lemuria
Montauk ProjectNew Philidelphia Experiment Videos Found on Invisibility Technology from ET’s
Moon Gate
Mothership
MUFON WWW Page
New Initiations from Ancient Egypt
Omega Files
Philadelphia Experiment from A-Z
Project Web — Home
PUBLIC ORGONOMIC RESEARCH EXCHANGE ( PORE ) ___ Orgone Energy research of Wilhelm Reich
Pyrameditation-Pyramid Power
Pyramid basics
Quest for Atlantis
Smoky God Contents, Illustrations
SPIRIT BBS
Spirit-WWW, Spiritual Consciousness on WWW
Steelmark Online - The Billy Meier UFO pictures UFOs UFO video and UFO Proof
The Andromedan Compendium - 1a
THE ART OF CLEAR CHANNELING - Nora Amrani
The Atlantis Ring
The Ayahuasca-Alien Connection
The Bible UFO Connection - UFOs In History - 45,000 BC - 9 BC
The Chinese Disks of Baian-Kara-Ula, UFO Casebook Files
THE COMPLETE BOOK OF EXTRATERRESTRIAL ENCOUNTERS
The Crop Circular The world’s premier crop circles research site
The Fatima Apparitions, Mass UFO Sighting
The Hall of Records
The Indigo Network
THE NAZI UFO SECRET
THE NAZI-UFO CONNECTION
The official King George website - Interview from Univibes
The OMEGA File By BRANTON
The Philadelphia Experiment and the Secrets of Montauk
The Subtle Bodies or Vehicles of Consciousness
The UFOria Research Extraterrestrial Contact Research Database
The Underground kingdom of Light
The Vril Society of The Luminous Lodge & The Unknown Vril-Ya
Time Distortion - Self Hypnosis - Visualization
totse.com The Truth About the Underground Cities of Mars
UFO Area Hollow Earth
UFO Casebook, UFO Case files, UFO Photos, Video, Aliens, Video Club, UFO News, Magazine
UFO Digest provides video proof of ufos, alien abduction and the paranormal on our website, newsletter and newsfeed.
UFO MAN
UFO NET GLOBAL - CATEGORICAL MEMBER LIST
UFO’S AND EXTRATERRESTRIALS
UFO-Time Travel
ufointhewoods[1]
Under The Cloud UFO’s And The Holy Bible Pt 1
Universe people, Ashtar Sheran, Pleiadian, AN10
Untitled Document
VATICAN OBSERVATORY JESUIT PRIESTS ASTRONOMERS, LIFE ON MARS & RELOCATION
Videos! — Flight Demonstrations of Beamships
VJ Enterprises - UFO’s in the 90’s
Wanderer.htm
Welcome… Beings of Light - Home Page
What is the Fourth Dimension
Wilhelm Reich and His Amazing Orgone
Wilhelm Reich Homepage
www.cropcircleresearch.com The International Crop Circle Database
YouTube - Area 51 Aerial Surveillance
[??????????? ???????] ??? - ??????? ?????? ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????
??????? ???????????? ?? ????????, ?.1
????? ???? ? ????????? ?????? ?????.
??? - ???? ??? ???? ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????
?? ?1683 - ??? ?????? ?? ???? ????? ? ?????
?????????? ??????? (2004) [TVRip] ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????
????????? ????????? ??? - ??????????????? ???????
????? 1 ?? 3 - ?.?.?.01. ????????? ??????? ???? ????????



Healing




Candida Print
DoctorYourself.com - Fasting How To’s
Gallstones - Gallbladder Disease - Cholesterol - kitchendoctor.com
Healing Teeth Natural without Drugs, Surgery or Dentists
http–www.yourreturn.org-Treatments-Teeth-index.htm
Liver cleanse gallbladder cleanse gallstones flush recipe
Natural Treatment for Eczema and Psoriasis
Re I’ve done it. I’ve cleared my eczema and am on maintenance. at Eczema-Excema-Dermatitis Support
Sound Healing OnLine Store Menu
The Analyst - Internet Health Report Condition Liver Detoxification - Support Requirement
Treatment of gallbladder problems and alternatives to gallbladder surgery - gallbladder flushing and gallstone removal
WholeApproach.com - What is Candida
????? ?????



Library




Terence Mckenna
Aldous Huxley - SOMA WEB
Astronomijos enciklopedinis žodynas
BLUE DOLPHIN PUBLISHING, Inc. - Fine Books for All Ages
CARLOS CASTANEDA Timeline
Carlos Castaneda’s don Juan’s Teachings
Dorado Raganu svetaine
Douglas Coupland
Download and Request eBooks here [Archive] - Page 4 - Kaskus - The Largest Indonesian Community
filez.com Rapidshare Search
Free Minds Forum
Free Monthly Overview Horoscope for LIBRA from Astrology.com
Hollywood Network? - Hosts, Guests, Celebrities
HOW TO READ A BOOK - Table of Contents
http–www.vestus.lt-object.phpobj_id=6489&lng=LT
INTEGRALAUS DVASINIO TOBULĖJIMO CENTRAS UDUMBARA - DVASINIO UGDYMO SEMINARAI
INTERNET SCREENWRITERS NETWORK - Hollywood Mythlink
Island Web
Kerouac Speaks
kgama
Kretingos rajonas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Maharishi Mahesh Yogi
Metafisica Plateada
Michael Cunningham
Multilingual Systems
Nostradamus Index (Morgana’s Observatory)
Page 1
Paranormal Phenomena Magazines in the Yahoo! Directory
Star Wars Origins - Storytelling Lessons
Teksto vertimas
The Coupland File
The Cutup Machine
The Secrets of Thoth
The Spirit of Maat - Home Page
Thriftbooks - Used books. Best Prices. Best Service.
Total Sauna nešiojama garinė pirtis
Two Suns Rising
Untitled Document
Wm Blake’s Life
??? ????? ?????? ????????? - ???????
????????? ??????????? ?????????? - ????? ? ??????????? ????. ?????? - ?????????
??????? ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????
????? ????? » Woodash World ???????? ???????? ?????? Zen-?????
?. ?????? - ??? ???? ?????? ?????? ?????????. ?????. ???????



Links





Undergound Links




kickme
uCF2000


Customize Links
Free Hotmail
Windows Marketplace
Windows Media
Windows



Meditation




Meditation Room
Meditation, CDs, Audio Meditation, CD, Free, Guided Meditation, Class, Online
????????? ???



Music




. SilveRaiN . [In Music We Trust] Planet P Project
. SilveRaiN . [In Music We Trust]
1960s Folk-Rock Links
1967 - O Ano da Psicodelia
1969 - The Man and The Journey Programme
23 Brook Street, London
60’s Psychedelia
A LOVE SUPREME_ Ian’s Guide to the Ecstatic Spirit In Jazz
About.com http–www.internetwork.com-radio-eurorad.htm
Adam Ant home page
allen_ginsberg-william-blake
amazon.com 25 CDs from 1984
amazon.com 25 CDs from 1985
Amazon.com So You’d Like to… Understand Psychedelic Music (Origins and Destinations)
Andrew’s Laura Nyro Home Page
Archiwum Listy Przebojów Programu Trzeciego Zobacz temat - Radiowa Lista Przebojów Programu I
Arthur Brown - Collaborator of Robert Calvert
Artists for Literacy - Projects
astronation Search results for sun ra
Audacity Free Audio Editor and Recorder
Audacity New features in Audacity 1.3
beatles-discography.com
Biography - Return to Forever (Bio 908)
blitzbystrange
Boston Rock Storybook. Main Index
Boston Rock Storybook. Readers Comments
Both Sides Now Publications’ Home Page
CALYX
Canterbury Music Home Page
Canterbury Sound Festival,
CD cover scans
COLLAPSO-Canterbury Music Family Tree
Comprehensive list of my scanned album covers
Contact information
CSN WEBSITE Song Section
DAVID BOWIE MEETS ZIGGY NAMESAKE from Tony Philputt
Delerium’s Psychedelic Archive_ UK - T
Discograf?a completa de Sun Ra
Discos Ocultos » 2007 » May
Dj[BB]’s Breakbeat Paradise - Samples
Donovan
Dr. Fusion
Dr. Schluss’ Garage Of Psychedelic Obscurities May 2008
Drone Records
Elton John Discography_ Albums
experience hendrix - the official online jimi hendrix magazine - jimihendrix.com
Faintly Blowing-psy
FILLMORE and AVALON POSTER COLLECTION
Forum Sarajevo-x.com • Pogledaj temu - Jazz, Classic, Soul Music - MP3
Free recording software
fUSION Anomaly. Sun Ra
GAS _Gong
Genesis Albums
Glam Rock 1973
Gong
Handel House Museum - Exhibitions
homemade lofi psych
http–www.angelfire.com-biz3-ISB-
http–www.johncage.info-cdlabels-meltdown1.html
http–www.moonagedaydream.it-mbtv-video-video-ChingaLing.mov
http–www.thefreesite.com-Free_Sounds-
Iasos - Articles & Interviews
Identifont - Axis Bold
Index of Labels
INFLUX RECORDS
inspirational books
Interactive db Discography
intergalacticresearch - Space is the Place
ISA International Songwriters Association
Jazz-Rock-Fusion-Guitar
jazzfusion-santana-1973-mclaughlin
Jethro Tull Album List
Jimi Hendrix - discography, lyrics, album reviews, links
Jimi Hendrix Biography
Jimi Hendrix LYRICS
Jimi Hendrix Starchild
Jimi Hendrix-2
Jimi Hendrix
John Cage . Indeterminacy
John Cale - front page
John McLaughlin - Albums rapidshare
JSTOR - The Scholarly Journal Archive
Karlheinz Stockhausen - Edition No.26 Sirius
Kronos Quartet FanWeb
Laura Nyro Audio and Video Gallery
Laura Nyro Home Page
Laura Nyro
LEBANON WAREZ - No1 Hits Of 1960 @ 1989 30 Album’s
Lectures at UCLA (1966)
Lightshow
Listen To The Lynx
Lost-In-Tyme
LVJC garso įrašų studija
Magic of JuJu January 2007
Mahavishnu John McLaughlin
MainPage
Majicat - Cat Stevens - Numbers Songbook
Malcolm McLaren
Marc Bolan Info Page
Maureen Tucker’s Taj Moe Hal
Miles Ahead Discography
Miles Davis Discografia 35 Discos
music-hits 80s Video
My Bryan Ferry and Roxy Music page
My Pink Floyd ROIO’s Index
MySpace.com -Psychedelica
New Gibraltar Encyclopedia of Progressive Rock
NEWBRASILMIDIA
Northern Lights - The Renaissance Web Site
Notes From the Edge_ THE Internet Yes source
Petetownshend.com - Pete’s Diary - 10 Dec 2005
PHAROAH SANDERS
Pink Floyd - Pink Floyd news, Pink Floyd interviews and Pink Floyd reviews BRAIN DAMAGE!
PINK FLOYD - Pirates
Pink Floyd - UFO
pOoTer’s pSycheDelic shAcK - psychedelia, acid rock, garage, 60’s punk and other fine items….
Popol Vuh
Prog Not Frog - Leaping Around This Musical Globe Since 1724…
Psychedelic Art @ The Haight Ashbury Home Page
Psychedelicatessen - History
purevolume™ We’re Listening To You
Radio JOVE - Sample Data
Radio Station Guide
Rick Wakeman Discography
Roger Dean Gallery
Run Noisy, Run Deep - The New York Times
s k i l l w a r e

Rodyk draugams

luni

Lukas Devita. PASAULIO VALDYMO SLĖPINIAI IR KOSMINĖ EGZISTENCIJA (ĮVADINĖ APŽVALGA)



Laisvasis Universitetas.   2008 12 04







Lukas Devita - publicistas, avangardinis menininkas, ufologas. Rašo straipsnius ir esė muzikos, filosofijos, literatūros bei kultūros studijų temomis, yra publikavęs prozos, eilėraščių, bei vaizdinių iliustracijų. Lukas yra pristatęs originalias dainas solo koncertuose bei projektuose su kitais muzikantais, tai pat dalyvavęs eksperimentinės muzikos festivaliuose, įrašęs elektroninių instrumentinių kūrinių albumų; vedė “psichodelinio roko istorijos” bei intuityvios muzikos vakarus.


Nuo pat Rytų kultūros ir meno centro įsteigimo M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje tapo jo darbuotoju ir šiandieninės Orientalistikos skaityklos vadovu. Prieš dešimtmetį Lukas Devita kartu su Jonu Skendeliu inicijavo pirmąją lietuvišką paranormalių reiškinių bei NSO tyrimų interneto svetainę “San-taka/Astera”, kaip teminis svečias dalyvavo radijo bei televizijos laidose.


Savo veikloje siekia derinti objektyvumą su labiau transcendentišku pažinimu, ugdyti savarankišką mąstyseną, gebėjimą būti atviram naujoms idėjoms ir žadinti sąmoningumą.




Lukas Devita. PASAULIO VALDYMO SLĖPINIAI IR KOSMINĖ EGZISTENCIJA (ĮVADINĖ APŽVALGA)


* Žmonijos kilmės ir amžiaus problema.


* Visuomenės valdymas, sąmokslo ir priedangos teorijos, slapti projektai.


* Nežemiškų civilizacijų egzistavimo prielaidos ir pėdsakai žmonijos istorijoje.


* NSO sampratos, kronika, aktyvumas bei išviešinimo politika.


Pranešėjas yra tik idėjų laidininkas bei katalizatorius permainoms. Čia neketinama įtikinėti ir dėstyti „vienintelių tiesų”, bet supažindinama su įžvalgomis, hipotezėmis bei pasakojimais, kurie padėtų susidaryti pilnesnį tikrovės modelį ar galbūt nušviesti paslaptingesnius gyvenimo užkulisius.



Keletas straipsnių:



Lukas Devita. GYVENIMAS PO TIKROVĖS



Sun Ra

Sun Ra

“Vidinėje Pabaigos pusėje yra dalykai, kurie pastatyti ant Praeities pamatų. Išvirkštinėje “Niekad-ne-pabaigos” pusėje gyvuoja tai, kas semiasi jėgų iš Ateities ontologijos, neturinčios ryšio su praeitų “kartą buvo. . . Amžinybė” laikų pabaiga. Taigi jau dabar esame po Pasaulio Pabaigos. Argi to dar nežinote?”


Sun Ra, džiazo muzikantas http://www.lithuanian.net/music/sun-ra.htm


Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo… įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą?


Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek “fizines” apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios “susirgimai” pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus?


Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama “apčiuopiamai”. Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.


Žmonių galvas ar plačiausias visuomenes stengiamasi įtakoti bei valdyti, tai ne naujiena ir, pavyzdžiui, toks reiškinys, kaip politinė propaganda nelaikomas amoraliu. Pagaliau be pasaulėžiūros vis vien neįmanoma gyventi ir pagrindinė jos dalis gali būt apibendrinta ir įdiegta masiškai, tokiu būdu nustatant savotišką visuotinai priimtinos, saugios pažiūrų sistemos normatyvą.


Įdomiau tai, kokie įvykiai ir reiškiniai būtų kertiniai išmušant visą pasaulėžiūrą iš pusiausvyros, sudarant sąlygas atsiverti, pagal skambią frazę, “gyvenimui, kuris jau niekad nebebus toks kaip buvo”. Gal būt asmenine prasme, gal būt palaipsniui paveikiant vis daugiau naujų bendraminčių. Beje, be šito nebūtų ir “dainuojančių revoliucijų”. Tūlas gal atmena tą keistai tvirtą jausmą septinto ar net aštunto dešimtmečio pradžios Lietuvoje, kai rodės, kad gyvenimas bus visuomet toks pat. Kiek nedaug žmonių tuomet galėjo nujausti, kokios dramatiškos permainos laukia mūsų čia pat ant slenksčio.


Dabar, neprilygstamais informacijos pertekliaus laikais, galima patirti būseną, kad “niekas mūsų jau nenustebins”, ar manyti esant pakankamai atviriems pasitikti pačias netikėčiausias hipotezes apie bet ką, nebijant, kad tai sudrebins mūsų tikėjimą. Ar tikrai? Tuomet gal verta peržvelgti nežabotai progresyvias temas, kad ir laisviausiame žiniasklaidos vandenyne – internete - eksperimentiškai permąstant, kas gi sudaro mūsų suvokiamos tikrovės rėmus, - ne kvantinės fizikos žinovo ar “profesionalaus” filosofo atveju, o bet kieno - t. y. atrandant faktorius, nei vieno nepaliekančius abejingais. Tokiu galėtų būt, sakykim, žinojimas, kad Žemė yra apvali (skirtingai nuo iki tol įsivaizduotos plokščios). O jei mes gyvename išvakarėse dar vieno tokio pat mąsto atradimo ar ne menkesnio kalibro faktas tiesiog nuslėptas net nuo pačių aukščiausių valdovų.


Ekskursijos į tokio provokuojančio pobūdžio informacijos saleles nėra lengvu turizmu, užtai mažų mažiausiai gali atverti begalę įdomių siužetų, sumanymų, papildymų bet kokio pobūdžio meninei kūrybai.


Egzistuoja mąstymo būdas ar visas fenomenas, vadinamas sąmokslo teorija. Jo esmė būtų supratimas, kad daugybė ir gal būt svarbiausi socialiniai, politiniai, reiškiniai yra ištisai klastojami, t. y. viena tiesa apie pasaulį skamba žiniasklaidoje, bet tai tik visuotinė priedanga. Tuo pačiu, kad Žemės įvykiai nesivysto natūraliai, laisvai, vos ne kaip pakliuvo, bet yra griežtai įtakojami ir valdomi.


Kita vertus, nepriklausomai nuo santvarkos, nacionalinio charakterio ar šalies išsivystymo lygio, esminės, pavadinkim, bendražmogiškos sampratos apie tikrovę plačioje visuomenėje yra taip nusistovėję, kad jas vargu ar lengvai išmuštum ir didžiausiu anomaliniu stebuklu. Tokiomis sąlygomis, ar ne palanki tai dirva laikyti nuo daugumos akių nuslėptas stulbinančias tiesas? Tą galima būtų daryt beveik be pastangų, jei tokios paslaptys tikrai būtų. Bet kas nuo ko tokio mąsto informaciją turėtų slėpti ?


Tad viena iš žymiausių sąmokslo teorijų visoje alternatyvinėje žiniasklaidoje būtų Illuminati. Labai trumpai apibrėžiant – ji sukas apie tai, kad pasaulį ketina globaliai valdyti grupė nežinomųjų, šešėlinė vadovybė susidedanti iš hiper- turtingų bei įtakingų asmenų. Ketina, todėl, kad, kaip teigiama, toli gražu dar ne viskas jų rankose. Viena iš iliustracijų, - pasaulio piniginė sistema. Gal būt ateis laikas, kai nei vienas vartotojas nebematys ir negaus į rankas grynų, t. y. popierinių pinigų. Jie taps visiškai virtualiu reiškiniu ir tuomet, tik pamanyt, kaip priklausomas nuo sistemos atsidurtų pilietis su niekaip nevalgoma kreditine kortele. Ar ne puiki medžiaga antiutopijai, knygai ar filmui, ir gal būt mes ten dar spėsime suvaidinti.


Kita problema, neretai tampanti karštų ginčų tarp skeptikų ir konspiracijos teorijos šalininkų objektu – skurdas pasaulyje ir ypač, vadinamam, trečiame pasaulyje. Sąmokslo sampratos šalininkai įvardina jį kaip dirbtinai palaikomą būtent tų pačių paslaptingųjų “išrinktųjų” atstovų. O ar tikrai ne keista, kad po ilgamečių kovų su skurdu ir badu, po milijonų dolerių aukų, padėtis beveik nepasikeitė. Gal kitaip būtų per daug gyventojų, o gal tiesiog žmonės beviltiškai neorganizuoti?


Be gal būt tai tik politika, viskas pernelyg girdėta, per menkai apčiuopiama, kad priblokštų, permainytų mūsų šiandieną.








O jei kažkas iškiltų apie pačią Žemę, pavyzdžiui, kad ji nėra… pilnavidurė. Galimas daiktas jos vidiniu branduoliu gali būt nedidelė saulė, ir Žemės plutos vidinėje pusėje, kaip ir išorinėje galėtų egzistuoti augmenija bei gyvybė. Bent jau sąlygos gyventi. Tai būtų dar viena žymi hipotezė bei sąmokslo teorija, kurioje, kaip teigiama, tiesa žinoma tik nedaugeliui iškiliausių. Nors ir negražu abejoti, bet iki šiol mūsų planetos pilnaviduriškumas nėra pilnai patikrintas, kaip tai nebūtų keista. Be to, daugybė mitų ir legendų byloja apie galimą gyvybę ir vietą Žemės viduje, Hiperborėją, ar kitais vardais vadinamą - Agartą, Šambalą. http://www.spauda.lt/skaityti/foucault/hollow/cavity.htm#Agarta Tie patys mitai tvirtina ten gyvenant žmones, kur kas dvasiškai labiau prašvitusius nei bičiuliai “išorėje”.


Vėl gi, atsiveria dar vienas įdomiausių pasakojimų šaltinis, kuris būtų rekomenduotinas kiekvienam drąsiam kūrėjui, ieškančiam tikrai kažko naujo. Tiesa, pastaroji tema jau ganėtinai apdainuota, užtenka paminėti Žiulio Verno klasikinį kūrinį “Kelionė į Žemės centrą”. Tačiau ši knyga kaip tik aplinkiniais keliais apeina slaptą gyvą civilizaciją viduje.


Žmogaus, “išorinio” žemiečio charakteriui iš vis būdingas keistokas bruožas – jei kažkur egzistuoja negyva bedvasė vieta – ramu. Jei yra vanduo ir augmenija – keista, bet vis dar ramu. Jei kažkur egzistuoja gyvybė, kažkas panašaus į jį patį – aliarmas, negali būti, o ne, niekada.


Taigi, prieiname vieną seniausių bei dramatiškiausių temų sąmokslo teorijos archyve, ne tik ar egzistuoja gyvybė už mūsų planetos ribų, bet ir tai, kad šis faktas ar net gi kontaktai žinomi tam tikrai aukštuomenei ir yra slepiami “nuo liaudies” jau pusšimtį metų.


Ar maždaug tiek pat laiko, kiek ir tai, kad… Hitleris nenusinuodijo. Ką gi, nei vienam istorikui ne paslaptis, kad Adolf Hitlerio savižudybė yra vienas migločiausių kriminalų ir praktiškai neturinti tvirtų įrodymų. Egzistuoja nepatikrinti duomenys apie tai, kad pats Josif Stalin yra pripažinęs, jog Hitlerio sučiupti nepavykę ir greičiausiai didysis nusikaltėlis pabėgo. Ar tai jau taip neįmanoma? Ar fiurerio bunkeris negalėjo turėti požeminio išėjimo (be ko dabar turbūt neapsieina nei vienas vyriausybinis statinys). Ar negalėjo būti pakištas antrininkas, suklastoti dokumentai ir t. t. Ar tik šiais laikais yra “Osamos fenomenas”, ar šiaip nesugaunami lyderiai bei parlamentarai?


Gal būt kai kuriems intriguojančių vakaro žinių mėgėjams tokia vėluojanti informacija pasirodytų labiau sukrečianti nei, sakykim, JAV vyriausybės pareiškimas, kad jau penkiasdešimt metų kariniai ekstremistai laikė “51 kvadrate” - slaptam angare nežemiškos kilmės erdvėlaivį. Kas labiau išjudintų ramų gyvenimą stebint “nuolaidas”?


Sakykim, jei vis dėlto “fiureris” pabėgo, tai natūralus nepatiklaus žiūrovo klausimas būtų, kur? Kaip žinia Argentina tuo metu galėtų būt pakankamai protinga kandidatūra. Ekstremalesnis variantas vestų link Antarktidos, - ne toks šiltas prieglobstis, bet yra vietelių visai pakenčiamų. Tuo labiau, kad militarizuota Trečio Reicho ekspedicija ten buvo viena pirmųjų ir greičiausiai ta proga Antarktidoje galėjo būt įkurta solidi fašistinės Vokietijos bazė. Beje, kodėl ir šiandien ten tiek daug JAV bei Rusijos karinių laivų bei pajėgų, ką riektų saugoti baltoj šaltoj dykynėje?


Puiki medžiaga bet kokio žanro kiek paranojiškam pasakojimui.


Kaip ten bebūtų, vaizduotė - bebaimė, lekianti “virš” nusistovėjusių faktų - yra vystanti jėga, galinti padėti gyventi tiesoje ir hipotezėje vienu metu. Nekeiskime jos į pirktinį surenkamą realybės konstruktorių iš paruoštų saugių dalių.


Paminėti buvo tik keli egzotiški, daugiausiai lankomi sąmokslo teorijos “kraštai”. Bet aprėpiant plačiau, kiekvienas jų, ir vis naujai atrastas gali tik išjudinti laisvam mąstymui. Pažinimas, platesnis tikrovės suvokimas gali skatinti tik altruizmą, tiesos ieškojimas – rūpestį ir užuojautą.


Fantazija vejasi tikrovę ir nuo didingų nežemiškų sampratų matomai net patiems nykiausiems skeptikams dabar jau išsisukti nepavyks.




Gnostikai, žvaigždžių vaikai, svetimumas: aukštesnės būties ilgesys



Gnostikų simboliai

Gnostikų simboliai

Ar jums kada teko pasijausti svetimu, na tiesiog viskam, kas supa aplink? Iš pačios esmės, - kai gamtovaizdis, pastatai, gatvės, reklamos, žmonės ir jų apranga, apsireiškimas ir gyvenimo būdas – viskas taip keista, neteisinga, kvaila, nesuprantama, lyg jūs būtumėt iškritęs iš dangaus.


Galbūt tai paskatintų atsiribojimą, mintis apie vienuolyną, o gal bylotų apie polinkį atsidurti vieną dieną kurioje iš alternatyvinių, ar nuo seno vadinamų - neformalių grupuočių bei judėjimų ?


Bet kas, kažkada įkvėptas įsijungti į bitnikų gretas, sėsdamas ant modų motorolerio, ar tapdamas hipiu, vėliau panku http://www.lithuanian.net/memory/punk/lpunk.htm, reiveriu ar gotu, turėjo išgyventi panašų pojūtį – svetimumą pripažintai nusistovėjusiai aplinkai.


Žinoma, tai ne vienintelis ir gal ne svarbiausias motyvas. “Įstojimas”, kur tai bebūtų, gal būt iššauks svarstymus, kiek bet kuris alternatyvinis judėjimas nėra (ar yra) tos pat aplinkos dalimi. Bet jau atsidūrus grupuotės viduje tai neturi reikšmės. Kitas klausimas - kiek giliai viena ar kita neformali grupuotė gali įtraukti jos dalyvį. Na, atsitinka, kad religinė bendruomenė ar (baisiau skambanti) sekta gali įsukti savo narius tikrai giliai. O jos dalyvis reik manyt, vertins plačiąją visuomenę kaip gyvenančią neteisingai, todėl turės neišvengiamai pajusti svetimumą aplinkai. Gal būt ši savybė vis dėlto svarbi, jei gali būt patirta tiek “jehovisto”, tiek “goto”, nepaisant, kad šie vargu ar daugiau ką turėtų bendro. Svetimumas vadinas gali būt labai skirtingas, nes vien jo patyrimas nesuartina “nesuderinamų” tarpusavy grupuočių ar pažiūrų. Nors ir čia gali būt netikėtumų.


Svetimumo pojūtis, neretai iššaukiantis atsiribojimą, žinomas ir kaip grynai individualus bruožas, sietinas su vienatve, atsiskyrimu bei visapusišku nepritapimu prie aplinkos. Bet kiek gilus, tikras ir stipriai išreikštas gali būt šis potyris.


Svetimumas aplinkai, visuomenės tvarkai, o ir visam pasauliui – pakankamai radikalus nusiteikimas – visai įprastas Naujojo Testamento tekstuose, galbūt dažnai priimamas formaliai, visgi nenustoja būt diskusijų tema. Manoma, kad ši nuostata atspindi gnostikų bei ankstyvųjų krikščionių sampratas.


Gnosticizmas (pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio gnosis - “žinąs”, “pažinimas”) - sinkretinis religinis judėjimas, klestėjęs I-IV a. po Kr. , turėjo nemažos paskatos pačios krikščionybės formavimuisi, o ir vėlesniais laikais jo įtaka neapleido Europos ir Amerikos kultūrinio gyvenimo. Pavyzdžiui, psichologas Karlas Gustavas Jungas aukštai vertino gnostikus už jų savianalizės sugebėjimus. Antikos bei ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojas Jamesas M. Robinsonas mato gnostikų įtaką septinto dešimtmečio kontrkultūros judėjimams, prasidėjusiems Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje.


Išlikę gnostiniai raštai, vaizdingi mitologinio pobūdžio pasakojimai, ar savotiški aforizmų rinkiniai, kaip kad žymioji “Tomo evangelija”, tiesiog persmelkti svetimumo pasauliui nuotaika, nors visumoje gnosticizmas išlieka painia filosofija, nepateikiančia aiškios doktrinų sistemos. Tačiau viena svarbiausių idėjų, apjungianti daugelį, tuomet naujojo mokymo grupuočių ta, kad tikrasis žmogus esąs amžina dvasia, kuri buvo įkalinta fiziniame kūne ir nežinojime. Kai kada kūnas nurodomas lyg sielos kalėjimas, ar nukreipiantis mūsų sąmonę nuo tikrosios žmogaus prigimties. Tad pagrindiniu gnostikų tikslu buvo ištrūkti iš kūno ir žemiausios kūrybinės apraiškos - materialaus pasaulio, į kurį esame ištremti. Pasak jų, žemiškasis pasaulis nėra mūsų tikrieji namai, o jo pagundos ir tvarka - tikriausios kliūtys dvasiniam atsivėrimui. Kūnas, o ir visa materija buvo suprantama, kaip bloga, ar, kai kuriais atvejais, iliuziška. Ši vieta, į kurią mes “nukritome” - neatbudusių, nežinančiųjų valdoma Žemė - tikras vargų kraštas, užvaldytas baimės, sklidinas kančių.


Nenuostabu tuomet, kad žinomi gnosticizmo skelbėjai dažniausiai minimi kaip keistuoliai, sąmonės revoliucionieriai, nepalaužiamai ištikimi savajai tiesai. Siekdami dvasinio išsivadavimo jie skelbė nesusitaikymą su žemesniojo pasaulio valdovų, vadinamųjų Archontų primesta tvarka ir gyvenimo įstatymais. Pasak gnostikų, tikras laisvės polėkis atbunda peržengus menkystų suraizgytus apribojimus, sulaužius visuomenių normų kodus ir praplėšus visuotinio manipuliavimo šydą. Tam tikslui vieni mokytojai bei grupuotės atsiribojo nuo pasaulio pilnam asketizme, kiti – įkūrė komunas, drastiškai atsižadėjusias plačiosios visuomenės gyvenimo taisyklių, kas taps savotišku archetipu http://www.spauda.lt/plato/archetype.htm bene visiems vėlesniems kontrkultūros judėjimams.


Koks bebūtų komplikuotas pasaulio sukūrimas pagal gnostikus, visais atvejais, žemesnės terpės atsiradimą sąlygoja ilgas išsiskaidymo procesas, o mūsų eonas bene labiausiai nutolęs nuo tikrosios būties. Pasak gnostikų, šio pasaulio, savotiškas “tarpinis” kūrėjas, net pilnai nesuvokė esąs tik tęstine aukščiausios kūrybinės idėjos dalimi, tad sutverdamas žmogų, jam iš tiesų įpūtė nenusakomos svarbos dvasios kibirkštį, daugiau nei pačią kūrybos esenciją, suteikė tai ką, gnostikai vadino perlu. Kaip ši brangenybė paslėpta tamsiame kiaute, jūros dugne, taip ir šviesos dalelė, dvasios krislas yra įdėtas žmogaus viduje. Klaidžiodami nežinojime, mes galime ir nenujausti, turintys šitokį turtą ir patį galingiausią laisvės šaltinį. Šviesos pasiuntinys turi apsireikšti, kad pastūmėtų link atbudimo. Žmonių dvasios miega, kaip kad panašiai byloja induizmo ar šamanistinė pasaulėžiūra http://www.spauda.lt/mitai/america/shamanic.htm, o kažkas iš aukščiau nori mus pažadinti, priminti, kas iš tikrųjų esame. Pasiuntinys atneša žinojimą, palaipsniui atsiskleidžiantį mūsų sieloje, kuri ir pati ieško būdo atsiverti – taip įgaunama drąsa ir išmintis.


Pagal gnosticizmo sampratą, - virš žmonių galvų daugybė valdovų, kontroliuojančių savo sferas ir siekiančių neleisti mums atgauti savo tikrą valią bei jėgą. Kad „pravingiuoti” pro užtvaras bei kliūtis ir pasiekti pilnatvę, reikalingas tikras sakralinis žinojimas, kurį ir atnešė dangiškas Šviesos pasiuntinys. Kai kurios gnostinės mokyklos laikė tokiu pasiuntiniu Jėzų Kristų. Nusileidusiu į Žemę, kad atgaivintų žmonių dangiškąją kilmę ir suteiktų patepimą – slaptą pažinimą, kurio dėka galima atrasti kelią į Šviesos karalystę.


Natūralu, kad prabudęs gnostikas pasijaučia lyg ir esantis “ne iš čia”. Vieno senųjų gnostinių veikalų „Himno perlui” herojus, karalaitis, iškeliavęs atnešti perlo į tolimąjį kraštą, pamiršta savo užduotį ir tikrąją prigimtį. Tačiau pažadintas iš užmaršties jis neabejotinai pradeda jaustis svetimu, iki tol neva “savoje” aplinkoje. Šis bruožas ypač nuodugniai tyrinėjamas klasikine laikomoje gnosticizmo studijoje, Hans Jonas'o knygoje “Gnostinė religija: svetimojo dievo pranešimas ir krikščionybės pradžia” ( The Gnostic Religion: The Message of the Alien God and the Beginnings of Christianity, 1959).






Svetimumo patirtis būtų lyg tiltas į naujų laikų tyrinėjimus. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, rašytojas ir psichoanalitikas Bradas Steigeris susidomėjo žmogaus savybėmis, nulemiančiomis ypatingą sensoriką ar gabumus, polinkį į misticizmą ar buvimo „iš kito pasaulio” sindromą. Nuo pat 1956-ųjų, dvidešimtmetis Bradas pradėjo rašyti straipsnius apie nepaaiškinamus fenomenus, ir šiai dienai jis yra 154 knygų, kurių tiražas siektų 17 milijonų autorius ir bendraautorius, užsirekomendavęs kaip gilus, įvairiapusiškas, dvasinių reiškinių bei žmonijos paslapčių tyrinėtojas, laisvai įvaldęs tiek dokumentinės prozos, biografinės, tiek grožinės literatūros žanrus.


Apie 1968-uosius metus Bradas Steigeris sudarė savotišką anketą, skirtą, kaip jis tuomet pavadino „žvaigždžių žmogaus” http://www.nso.lt/stories/child.htm ar išskirtinai dvasiškai orientuotos asmenybės tipui nustatyti. Šitokį terminą Steigeris pasiskolino iš Amerikos etninių gyventojų mitologijos, kuri byloja, kad žvaigždėse gyvena dvasinės būtybės ir laiks nuo laiko apsireiškia Žemėje, o taip pat, kai kurie mūsų išlaiko ypatingesnį ryšį su žvaigždėmis. Bradas Steigeris pasitelkė idėją žmogaus, pradedančio jaustis esančiu ne iš šios aplinkos, išgyvenančiu tai taip stipriai ir pilnutinai, kad galėtų būt pavadintu tik kaip „nukritusiu iš žvaigždžių”.


Sherry Hansen, liuteronų teologė, tuometinė Niujorko universiteto konsultantė, vienoje iš savo edukacinių programų 1970-aisiais, sudarė panašią anketą. Sulyginę tyrinėjimus su Bradu jiedu padarė išvada, kad dažniausiai respondentai vadina save „dvasiniais padėjėjais” šioje žemėje. Ištisą dešimtmetį Bradas Steigeris su žmona tapusia Shelly tobulino apklausos formą, ir nuo 1987-ųjų iki 1993-ųjų išsiuntinėjo daugybei žmonių visam pasaulyje. Virš 30 000 asmenų gražino užpildytas anketas. Jas atsakė įvairiausių visuomenės sluoksnių, visų įmanomų specialybių, dvasinių bei religinių pažiūrų atstovai. Pavyzdžiui, protestantų bažnyčiai priklausančių sudarė 49% visų apklaustųjų, katalikų – 39%, „naujojo amžiaus” dvasinei pakraipai – 12%, netikinčiais save įvardino tik 1% . Mistinių patirčių skiltyje, 94% atsakiusiųjų stipriai išgyvena „vientisumo su visata” pojūtį, 67% – intensyvius religinius jausmus, 91% teigia patyrę telepatinį ryšį su būtybėmis iš nematomojo ar aukštesniojo pasaulio, tiek pat tvirtina turintys angelą sargą. Beveik visi apklaustieji pritaria idėjai, kad jų dvasiniai ar fiziniai protėviai yra atkeliavę iš kitų dimensijų, kaip ir daugelio jų pačių sielos. Nors visi šie vyrai ir moterys liudija besijaučiantys „svetimi svetimam krašte”, tačiau daugybė jų aktyviai dirba visuomeniškuose srityse, būdami medicinos seselėmis, gydytojais, mokytojais, tarnautojais, žurnalistais bei psichologais ir net teisininkais. Pats ryškiausias bruožas - atsakymas bendras absoliučiai visoms anketoms - tai pasiryžimas ir noras tarnauti planetos labui, visoms gyvoms būtybėms.


Bradas Steigeris juokavo – šimtai mokslininkų dešimtmečiais ieško gyvybės kosmose, o jis netikėtai atrado visą tinklą būtybių iš kito pasaulio, išsidriekusį čia pat, Žemėje. “Žvaigždžių žmonių” fenomenas išlieka “nematomas”, tačiau užkliudo ir pritraukia jaunesnius, “kitokiais” pasijutusius naujų kartų atstovus. Jie tapo vadinami “žvaigždžių vaikais” (star children), “žvaigždžių sporomis” (starseeds) ar “klajokliais” (wanderers), viena po kitos išdygo internetinės “stovyklos”, skirtos pasidalinti patirtimi, studijuoti, taip pat svetainėse pateikiamas gan vieningas sąvokų apibrėžimas.



Žvaigždžių žmonės

Žvaigždžių žmonės

Pasak tokių šaltinių, “žvaigždžių sporomis” galima būtų pavadinti daugelį, kas nuoširdžiai jaučiasi turįs misiją šiame pasaulyje ir laukia meto “sudygti”.Tai aiškiai primena ir biblijinę grūdo metaforą.


Teigiama, “žvaigždžių vaikai” galiausiai turi išmokti pažinti fizinį pasaulį “iš užkulisių” ir prisiminti savo tikrąją prigimtį kiek įmanoma gryniau. Aukštesniosios jėgos padeda jų transformacijai, pilnutinio savęs suvokimui. Tada jie pasiruošę įgyvendinti misiją, padėti kitoms, žemiškais saitais supančiotom sielom atpažinti savo dieviškąją paskirtį. Kaip bežiūrėsi,visa tai skamba lyg iš senosios gnostikų doktrinos.Ir lygiai taip pat pabrėžiama atbudimo svarba - jis gali būti nuoseklus, ramus arba staigus, net dramatiškas. Visais atvejais “žvaigždžių vaikų” atmintis nuskaidrėja, bent tiek, kad atrasti ar pajausti savo tikrąją prigimtį ir tapt sąmoningu.


Tolimesnės veiklos forma gali būt labai individuali, išreikšta atvirai ar užslaptinta paprastume.Tai gali būti pozityvių žinių skleidimas, mokyklų, globalių bendrijų įkūrimas ar tyli asmeninė pagalba.


“Žvaigždžių žmonės” linkę manyti, kad visais žmonijos gyvavimo laikais savotiškos “žvaigždžių sporos” buvo siunčiamos į Žemę pagelbėti išsivadavimams iš “tamsiųjų erų”, visuotinės pažangos siekiams. Tačiau daugeliui “žvaigždžių vaikų” nepavykdavo įgyvendinti savo misijų ir jie pasijausdavo, lyg pakliuvę į spąstus, - suvilioti materialaus pasaulio iliuzijų klimpdavo vis giliau į užmarštį.


Čia vėl žvilga panašumas su gnostikais, tik viskas rutuliuojasi kosminėje eroje. “Žvaigždžių vaikai” jaučiasi svetimais ir ypač tą pažymi vadinamieji “klajokliai”, dažniausiai sunkiai išgyvenantys savo nepritapimą, jie jaučiasi tiesiogiai ištremti iš kitų planetų.


Toks pareiškimas labai derėtų hipiškų laikų filosofavimams, o “žvaigždžių vaikai” mano, kad šitokios būtybės kaip tik būna esminiais katalizatoriais masiškai transformuojant sustabarėjusias visuomenes, kaip tai akivaizdžiausiai pasireiškė septintame dešimtmetyje. “Nukritusiais iš kitos planetos” miesčionys pažymi ypatingus keistuolius, o būtent taip save pristatė įtakingas džiazo novatorius Sun Ra, ar panašiai užsimindavo ir legendinis Jimi Hendrix http://www.spauda.lt/menas/hendrix.htm. Kaip nebūtų keista, toks pareiškimas tikriausiai nenustebintų induizmo pasekėjo. O gal galima aprėpti dar plačiau - kad visi religiniai mokymai neišvengiamai išpažįsta mažiausiai du pasaulius (”šį” bei “kitą”), ir tarp jų besikabarojantį moksliškąjį homo sapiens. Tad jaustis svetimu, ar kartais prisiminti bet kuria prasme kitokį pasaulį yra lyg ir visai natūralu.


Gal būt tai žmogiškosios būties archetipas, užfiksuotas gnostiniuose raštuose ir slapta apsireiškiantis kitose epochose, staiga atgijęs ir šiandien. Tačiau ne tiesiogine sąsaja - egzistuoja dabartinės gnostikų grupuotės, susiformavusios atkuriant tradicijas, bet “žvaigždžių vaikai” savotiškai interpretuoja kai kurias pagrindines gnostikų idėjas. O šviežiau ir naujau pasireiškia tai, kad “žvaigždžių žmonės” pernelyg nesirūpina savo paties išsigelbėjimu, nes paprasčiausiai jaučiasi ir taip esantys iš kito pasaulio!


Pagaliau “žvaigždžių vaikų” fenomeną netiktų vadinti nauja religija, net gi judėjimu, greičiausiai tai per daug abstraktus reiškinys. Tačiau platus, kiek žinoma, sukėlęs tylų, bet pakankamą susidomėjimą ir Lietuvoje. Leidykla “Šviesa”, dažniausiai asocijuojama su vadovėliais, 1997-ais metais lyg niekur nieko išleido knygą “Žvaigždžių vaikai”( Star Children, 1994). Tiesa, jos autorė Jenny Randles, bene garsiausia ir labiausiai gerbiama Anglijos ufologė, pateikia gan santūrų, gal kiek bedvasį įvadą į temą, tačiau nestokojantį žavesio.Visais atvejais tokio pobūdžio knygos skatintų savęs pažinimo, bei pozityvaus atsiskleidimo siekį.


Jei paslaptingumas traukia, svetimumas ugdo, bylodamas amžiną tobulesnio pasaulio ilgesį, didinga prigimtis įpareigoja: jei esi šviesos dalelė - turi šviesti kitiems.



Taip pat skaitykite:


PINIGINIŲ ŽENKLŲ LANKSTYMO MENAS


http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=6028

Rodyk draugams

Drąsos ir užuojautos orkestras - Mahavishnu ir John Mclaughlin

Vasarą Vilniuje koncertavo legendinis džiaz-roko kvartetas Return to Forever, atsikūręs savo geriausia sudėtimi, vėl gyvai primindamas drąsios stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių “suliejimą” - fusion nebuvo lengva ir saugu: kritikai nemėgo ir nesuprato tokios, sunkiai kategorizuojamos muzikos; džiazo klausytojams tai pernelyg priminė roką, o klasikinio roko gerbėjams ji atrodė per daug komplikuota.
 
Ilgainiui dauguma prieštaravimų “susilydė” ir anuomet novatoriška muzikinė kryptis išlieka įkvepianti savo išradingumu.
Kaip ir visuomet, pirmiausia tai kūrybingi muzikantai skatino vieni kitus, jų atvirumas, nenuilstantis ieškojimas, pagarba ir mokėjimas įvertinti “svetimą” stilių, lėmė suartėjimą ir apjungimą.
Grupė Return to Forever prasidėjo kaip lotynų Amerikos kolorito džiazo trupė, bet kai jos įkūrėjai Chick Corea ir Stanley Clark apsilankė bičiulio John Mclaughlin’o naujojo projekto Mahavishnu Orchestra koncerte, abu pratarė - “turime atrasti ir mes tokį gitaristą!”.
Beje, jiems tai pavyko, kai vėliau apsireiškė jaunas gitaros virtuozas Al Di Meola.


John Mclaughlin ir Chick Corea buvo pažįstami nuo pat grojimo bei įrašų sesijų su Miles Davis’u. Ten, kaip žinia, buvo atrastos esminės džiazo bei roko vienijimo idėjos. John Mclaughlin jau buvo išleidęs solinį eksperimentinio džiazo albumą Extrapolation (1969), vėliau įsijungė į būgnininko Tony Williams’o grupę Lifetime, laikoma viena pirmųjų džaz-roko kolektyvų. Kartu su Chick Corea, John Mclaughlin grojo kito talentingo gitaristo Larry Coryell’o ypač vykusiame “atvirų erdvių” albume Spaces (1970), kur dalyvavo ir būsimas Mahavishnu Orchestra būgnininkas Billy Cobham. Antroji John Mclaughlin’o solinė plokštelė, drastiškas, psichodelinės gitaros prasiveržimas - “Atsidavimas” Devotion (1970) aiškiai galėjo priartinti jį Jimi Hendrix’ui džiaze, o sekantis diskas “Mano tikslas - anapus” My Goal’s Beyond (1971) pasižymėjo akustiniu švelniu skambesiu, taip pat išryškino indiškos muzikos įtaką. Abi šios, vienodai įspūdingos John Mclaughlin kūrybos tendencijos toliau išvien ir jausmingai pasireiškė kolektyviniam muzikavime - grupės Mahavishnu Orchestra kūryboje.


Nepamainomas Miles Davis, anksčiau kvietęs John Mclaughlin’ą pilnai įsijungti į jo grupę, patarė, kad gitaristui metas suburti savo kolektyvą.
Kita proga, Miles Davis pastebėjo, kad “geriausios grupės yra mišrios grupės”, - frazė padarė John Mclaughlin’ui neišdildomą įspūdį. Tokį pareiškimą galima buvo suprasti keliais lygmenimis: aiškiai Miles Davis turėjo mintyje rasinę muzikinio kolektyvo sudėtį, bet taip prasminga būtų įžvelgti skirtingų muzikinių stilių derinimo įvertinimą.
John Mclaughlin, anglų kilmės, tapo vienas pirmųjų baltųjų džiazo gitaristų, įsijungusių į progresyvias mišrias grupes - kartu su buvusiu šlovingos roko grupės Cream bosistu Jack Bruce jie prisijungė prie dviejų juodaodžių, būgninko Tony Williams’o grupėje Lifetime, na o Miles Davis’o kolektyvas visom prasmėm galėjo vadintis margaspalviu.


Būsimai John Mclaughlin’o grupei tapo lemta būt daugiataute ir margaspalve. Be minėto Billy Cobham’o - Panamoje gimusio juodaodžio būgnininko, taip pat grojusio Miles Davis’o įrašų sesijose, prisijungė bosistas, airių kilmės Rick Laird, gabus klavišininkas, emigrantas iš Čekoslovakijos Jan Hammer bei savitas smuikininkas, vinintelis grupės amerikietis Jerry Goodman. John Mclaughlin jau buvo gavęs titulą Mahavishnu (dieviška užuojauta, jėga ir teisingumas) ir papildomai kreipėsi į tuometinį dvasinį mokytoją ir autoritetą Sri Chinmoy’jų, klausdamas, kaip sugalvoti naujam muzikiniam kolektyvui pavadinimą. Sri Chinmoy paprastai pasiūlė, gal tiktų grupė tiesiog pakrikštyt Mahavishnu Orchestra.




Pirmasis grupės albumas, lemtingai pavadintas “Viduje kylanti liepsna” - The inner mounting flame (1971) džiazo erdvėje nugriaudėjo lyg viesulas, savo dinamika ir solo partijų maniera muzika lygiavosi į Jimi Hendrix’ą. Ir prie to, net pamišusiame tempe muzikantai sugebėdavo būt virtuoziški. Svarbus išliko visų instrumentalistų dalyvavimas, skambesio derinimas ir vos ne ekstatiška tarpusavio sąveika.
 
Mahavishnu Orchestra debiutas tapo “mišraus”, eklektiško džiazo etalonu.
Kartu albumas buvo gyvybingas, natūraliai vientisas ir griausmingas, iškart apžavęs ir daugybę roko muzikos klausytojų. Pradžioje roko auditorija pasitiko ir suprato šią plokštelę daug geriau nei santūresni džiazo gerbėjai bei kritikai. Ir grupę nuo pat prieangio pasitiko didžiulė komercinė sekmė. Tokios niekas nesitikėjo ir tai paskatino gausybę koncertų, kai kada neįtikėtino džiazo kolektyvui mąsto. Jie važinėjo po visą Ameriką, grodami koledžuose, universitetuose, stadijonuose. Kartais, nemaža dalis auditorijos aiškiai buvo iki tol iš vis neklausę džiazo ar instrumentinės muzikos ir Mahavishnu Orchestra tapo tikra iniciacija į visai nepažintą, užburiantį muzikos pasaulį.
Grupės aktyvus bendras grojimas pozityviai atsispindėjo labiau išieškotame, antrame grupės albume “Ugnies paukščiai”- Birds of fire (1972). Tinkamas pavadinimas dar ryškiau “liepsnojančiam” grupės muzikavimui, kur persipina elektroninės muzikos fragmentai, “aštrus”, ritmiškai sudėtingas rokas, grupės King Crimson manieroje, bei gilios, mįslingos akustinės gitaros pjesės.


Pirmosios Mahavishnu Orchestra plokštelės ganėtinai vientisos, nepaisant gausios stilių įvairovės, gali būt - ir turbūt geriausiai skamba - klausomos ištisai, kaip “klasikiniai” konceptualiniai albumai. Ne veltui jie tapo mėgiami ir vertinami progresyviojo roko gerbėjų, kuriems tai buvo vartai į tobulesnę muziką, savotiškas instumentinio roko meistriškumo idealas.


Tuo laikmečiu John Mclaughlin susipažino su nauju Mahavishnu Orchestra gerbėju, gitaristu Carlos Santana. Jie tapo artimais draugais, taip pat guru Sri Chinmoy meditacijos mokymo adeptais ir išleido ypač gražią, įkvėptą plokštelę “Meilė, atsidavimas ir išlikimas” - Love, Devotion and Surrender (1973) - savotišką dedikaciją džiazo novatoriui ir dvasinės muzikinės tradicijos pradininkui John Coltrane’ui, taipogi įtakotam ir Rytų filosofijos. Dvi Coltrane’o muzikinės pjesės pučiamiesiems buvo albume interpretuotos gitaromis. Ne vienas iš jųdviejų nedominavo muzikoje. Pasak John Mclaughlin’o, “dvasinė harmonija sukuria ir atsispindi muzikinėje harmonijoje”.
Visumoje plokštelė liudijo, kad abiems atlikėjams muzikinio skambesio tobulėjimas siejasi su dvasine branda. John Mclaughlin’ui jau nuo seno John Coltrane’o nuostatos tapo savotišku kelrodžiu, kaip kad siekis “…išplėsti žmogaus sąmonę ir pažinti dieviškumo būseną…ir tuomet pilnai tai apreikšti muzikoje” (John Coltrane).
Dėja šitokio gilaus supratimo, atsidavimo, pasak John Mclaughlin’o, trūko Mahavishnu Orchestra nariams. Užgriuvusi šlovė, sekinantis koncertų krūvis dar labiau paaštrino įtampą. Savo ruožtu, “orkestro” muzikantai, Jerry Goodman bei Jan Hammer vėliau teigė pernelyg ėmę jausti John Mclaughlin’o lyderiavimą ir nepakankamą dėmesį jų visų kūrybiniam indėliui. Studijinis darbas įrašinėjant naują albumą ėjosi įtemptai ir galiausiai buvo nuspręsta išleisti koncertinį tų pačių naujų kūrinių variantą. Taip pasirodė paskutinis originalios pirmosios grupės diskas, neatsitiktinai pavadintas “Tarp nebūties ir amžinybės” - Between nothingness and eternity (1973). Tuo tarpu studijinių sesijų juostos daugiau kaip dvidešimt metų buvo laikomos prarastomis, kol netikėtas jų atradimas paskatino entuziastingam “naujam” grupės Mahavishnu Orchestra kompaktiniam diskui, teisėtai pavadintam “Dingusios sesijos studijoje Trident” - Lost Trident Sessions (2001). Albume buvo patalpinta daugiau kompizicijų, nei ankstesnėje koncertinėje plokštelėje ir įrašytos jos gryniau, švariau, atskleisdžiant visų detalių grožį, o svarbiausia, skamba viskas ir šiandien tiek pat šviežiai, galingai. Visi nariai pasirodo kaip be galo stiprūs istrumentalistai, kas “įkūrė” grupės charizmatinę ugnį, bet galiausiai sukėlė ir aštrių prieštaravimų.


Pirmoji “elektrinė” John Mclaughlin’o grupė pasižymėjo, pasak paties gitaristo, kaip “greičiausio grojimo ir garsiausio garso” iššūkis, antroji Mahavishnu Orchestra versija tapo išties panaši į orkestrą. Grupės branduolį sudarė talentingi, saviti muzikantai: prancųzų kilmės smuikininkas Jean-Luc Ponty, būgninikas, vėliau garsus prodiuseris Narada Michael Walden, bosistas Ralphe Armstrong, vokalistė ir pianistė Gayle Moran ( būsimoji Chick Corea’jos žmona ir bendražygė), o taip pat styginių kvartetas - viso vienuolikos žmonių kolektyvas. Šią grupę John Mclaughlin vadindavo tikrąja Mahavishnu Orchestra.


Naujam albumui buvo pakviestas prodiuseris George Martin, žymusis The Beatles nematomas “penktasis narys”, o taip pat Londono simfoninis orkestras su dirigentu Michael Tilson Thomas, - viso labo stulbinantis būrys, pasak Jahn Mclaughlin’o. Taip apsireiškė vienas labiausiai išieškotų ir bene geriausių grupės Mahavishnu Orchestra įrašų Apocalypse (1974), užpildytas ypač turtingu skambesiu. Kompozicijos pasižymėjo nuotaikų kaita, įvairove ir branda. Klasikinė, indiška muzika, džiazas ir rokas čia papildo viena kitą, išlaikydamos intriguojančias pauzes.
Nors grupė išliko populiari ir mėgiama klausytojų, šios bei tolimesnių plokštelių sėkmė nebuvo tokia griausminga, kaip ankstyvesnių, ir platesne prasme, išlieka labiau vertinami bei “grynesniais” vadinami pirmosios sudėties Mahavishnu Orchestra grupės albumai.


Tuo tarpu permainos ir įvairovė, nenuilstantis vystymasis tapo pačios grupės leitmotyvu. Sekančio disko įrašai vyko žymiojoje NiuJorko studijoje Electric Ladyland, ir prodiuseriu tapo Ken Scott,vienas žymiausių roko muzikoje, padėjęs išleisti į pasaulį svarbiausius albumus tokiems meistrams kaip David Bowie, grupė Supertramp ir kt.
Naujoji plokštelėje “Regėjimai virš Emeraldo” - Visions of the Emerald Beyond (1974) gražiai išryskinti subtilūs epizodai, kartais primenantys ambientinę muziką, vis daugiau akustinės gitaros, bet taip pat svarbios ekspresyvios pjesės, fank stiliaus protrūkiai ir netgi dainos, praskaidrintos švelniu Gayle Moran balsu. Įvairovė, jau tapusi grupės Mahavishnu Orchestra braižu, nesutrukdė albumu skambėti vientisai ir John Mclaughlin laiko ją vienu geriausių savo kūrinių. Neabejotinai ši plokštelė atskleidžia gitaristo ir kompozitoriaus meistriškumą, jautrumą, iš pačios gelmės, o taip pat dėmesį muzikos dvasiniam įprasminimui.
 
Lyg natūraliai muzikinės temos prasitęsia albume, taikliai pavadintam “Vidiniai pasauliai” - Inner worlds (1975). Ir vėlgi, ganėtinai besiskiriančiam nuo bet kurio ankstesnio disko. Grupėje neliko smuikininko Jean-Luc Ponty, bei vokalistės Gale Moran, klavišisu tapo Stu Goldberg, būgninikas Narada Michael Walden atsiskleidė ir kaip vokalistas, ir kaip kompozitorius, kurio kompozicijoje “Piligrimo kelias” (The Way of the Pilgrim) ypač dera sielą virpinantis John Mclaughlin’o gitaros pulsavimas ir jausmingias solo.  Grupės skambesys tapo labai sutelktas, griežtesnis ir kartais net pašėlusiai ekspresyvus, kai eksperimentika tiesiog neša į atvirą kosmosą, ar besileidžiant į fanko ritmus, laisvas variacijas ar netikėtai pereinant prie lyriškos, soul stiliaus dainos. Labai isimintina išleika ir subtili, minoriška John Mclaughlin’o kompozicija “Lotus Feet”.
 
Šia plokštele baigėsi ilgas Mahavishnu Orchestra etapas. Dar grupei aktyviai grojant ir koncertuojant, John Mclaughin vis labiau gilinosi ir su pertraukomis studijavo Pietų Indijos muzikinę tradiciją, susipažino su talentingais indų muzikantais, kaip perkusistas Zakir Hussain, smuikininkas Shankar. Galiausiai buvo suburta akustinės, džiazo inspiruotos indiškos muzikos grupė Shakti. John Mclaughlin įvedė gitarą, kaip pilnavertį instumentą improvizacinėje indiškoje muzikoje. Tiesa, gitara buvo preparuota - papildyta rezonansinėmis stygomis, panašiai, kaip sitaroje. Grupė Shakti nebuvo taip komerciškai sėkminga, kaip Mahavishnu Orchestra, užtai ji tapo indiško skambesio propaguotoju Vakaruose - “rytietiško” atspalvio džiazas palaipsniui tapo populiarus ir “savas” Europos bei Amerikos festivaliuose. Indijos muzikantai buvo gerbiami ir nurodomi, kaip mokytojai. Shakti neabejotinai padėjo atsirasti ir įsigalėti “pasaulio muzikos” (world music) idėjai, kur , įvairiausių šalių muzikantai,etninės tradicijos, instrumentai ir stiliai “susėda ratu” kūrybiškam bendradarbiavimui.



Įrašų firma Columbia pradžioje nepasitikėjo nauju John Mclaughlin’o projektu ir laikė, kad tai tik atitraukia jį nuo sunkokai prognozuojamos, bet visgi sėkmingos “elektrinės” grupės Mahavishnu Orchestra. Pirmasis Shakti albumas buvo įrašytas gyvai, koncerte, leidėjams pasiguodžiant, kad bent jau nebrangiai atsiejo. Taip pasaulį išvydo plokštelė Shakti (1975). Ji skambėjo labai gyvybingai, šviežiai ir įamžino džiugų muzikantų “džemą”, besitęsiantį, vienoje pjesėje vos ne pusę valandos. Grupės sekmė ir įvertinimas džazo festivaliuose leido sėkmingai įrašyti dar keletą albumų: melodingą ir kiek ilgesingą “Saujelę grožio” A Handful Of Beauty (1976) bei sutelktą, išbaigtą ir grakštų Natural Elements (1977), kur galima klaustyt lyg artimiausių melodijų net niekad negirdėjus indiškos muzikos. Galbūt tai prasminga buvo užbaigti Shakti etapą tokiu pakerinčiu albumu. Laimei, kad geriems, avangardiniams John Mclaughlin’o sumanymams  lemta atsikurti. Paskutiniu metu sėkmingai gyvuoja projektas, skirtas prisiminti nesibaigiantį kūrybos ratą - Remember Shakti, kuriame groja, improvizuoja iškilūs indų muzikantai. Surengta nemažai koncertų Indijoje, Europoje, išleisti muzikos diskai ir vaizdo įrašai. Įdomu, kad John Mclaughlin, nebūdamas indų kilmės, tapo vienas iš nedaugelio, kurį nuo pat pradžių puikiai pasitiko Indijos klausytojai, tradicinės ir kartu improvizuotos, autorinės muzikos grupės priešakyje.


Tuomet, leidybinė firma Columbia neįžvelgė tokio grupės Shakti komercinio potencialo, kaip Mahavishnu Orchestra (kurios sėkmę firma sąmoningai hiperbolizavo). Gal būt leidėjų pageidavimai iš dalies paskatino John Mclaughlin’o sugrįžimą prie skambios elektrinės gitaros, išleidžiant įspūdingą, kiek nostalgišką albumą Electric guitarist (1978), kur įžanginiame kūrinyje susibūrė beveik visa senoji Mahavishnu Orchestra, pirmine sudėtimi. Išraiškingas kūrinys “Friendship” apreiškė žavų gitarų duetą su Carlos Santana, primenant, kad jųdviejų draugystė išlieka tvirta.
Toliau sekė John Mclaughlin’o bandymas suburti naują grupę, dalyvaujant buvusiam Shakti smuikininkui Shankar’ui, nauju, visa apimančiu pavadinimu - “Vienos tiesos grupė”. Belieka apgailestauti, kad grupė One Truth Band išleido tik vieną plokštelę Electric Dreams Electric Sighs (1978), išties užpildytą “elektrinių svajų bei elektrinių atodūsių”. Albumas kupinas stiprių kompozicijų, kaip visad įsimintinų melodijų, bet ir fanko ritmų, gero nesenstančio bliuzo. Dvasinga baladė “Meilė ir supratimas” (Love and Understanding) vėl patvirtina, kad John Mclaughlin galėtų sėkmingai vadovauti brandžiai populiaraus roko grupei. Siurprizinė kompozicija “Miles Davis” - aiškiai kaip graži padėka ir skambėjo kaip savotiškas meistro puoselėto džiaz-roko “atnaujinimas” ( 1969-ais garsiajame albume Bitches Brew pasirodė kūrinys, pavadintas “John Mclaughlin”, skirtas tuomet jauno gitaristo garbei). Verta prisiminti, kad pats Miles Davis apie 1978-uosius metus gyveno pilnam atsiribojime, beveik nesitikint sugrįžti į muzikinį gyvenimą.
John Mclaughlin įsijungė į šlovingus akustinių gitarų trio - neretai tituluojamą, kaip geriausių pasaulyje - pasirodymus, kartu su Al Di Meola bei flamenko virtuozu Paco De Lucia, įamžintus bene plačiausiai žinomoje koncertinėje plokštelėje “Penktadienio vakaras San Franciske” Friday Night In San Francisco (1980) bei studijinėje “Aistra, grakštumas ir ugnis” - Passion, Grace And Fire (1982).


Panašu, kad John Mclaughlin tuo pačiu neapleido ir ketinimo atkurti grupę Mahavishnu Orchestra. Galiausiai tai pavyko, tiksliau ne atkūrus, bet suburus dar vieną “Mahavishnu” mozaiką. Būgnininkas Billy Cobham, iki to laiko pagarsėjęs puikiais soliniais darbais, tapo vieninteliu senuoju grupės nariu. Naujai prisijungė saksofonistas Bill Evans, bosistas Jonas Hellborg bei klavišininkas Mitch Forman. Smuiko nebebuvo ir tai nuteikė kitoniškam skambesiui. Išliko ekspresyvi, vietomis “aštri” John Mclaughlin’o gitara - dabar jau naudojant daugiau elektroninių efektų bei gitaros sintezatorių. Visumoje muzika “svingavo” ant griežtokų ritminių “pamatų”, atitinkančių naujosios bangos epochą, bet taip buvo formuojama sekanti fusion muzikos era. Nors John Mclaughlin nebenaudojo savo titulo, naujos grupės albumas tiesiog vadinosi Mahavishnu (1984) atspindint kažkuria prasme ir tikslesnį kolektyvo pavadinimą.
Panašia kryptimi judėjo ir pats Miles Davis, po ilgos pertraukos sugrįžęs į muzikinę veiklą. John Mclaughlin svečiavosi, grodamas gitara keliuose paskutiniuose Miles Davis’o albumuose, drastiškame “Tu areštuotas” - You’re Under Arrest (1985) ir bene geriausioje maestro vėlyvojo periodo plokštelėje Aura (1989), įrašytoje 1985-ais.
Kol kas paskutinysis Mahavishnu grupei priskirtas diskas buvo “Nuotykiai radijo-lende” - Adventures in Radioland (1986). Kaip visad, čia buvo gerų melodijų, “elektrifikuotų” keistai laužytų ritmų, gal kiek daugiau džiazo ir eksperimentikos.


Įdomu, kad minėtieji albumai lyg pabrėžė štrichus to, ką John Mclaughlin groja ir šiandien. Gal būt tai tampa panašu į visos muzikinio gyvenimo patirties “suliejimą” ir skamba kur kas sodriau, tačiau išlieka nesuplakta ir grakštu.
Vienas naujausių John Mclaughin’o diskų “Industrinis Zen” - Industrial Zen (2006) gerai įkūnija pavadinimą. Savo griausmingumu ir garsumu jis galėtų priminti ankstyvą Mahavisnu Orchestra kūrybą, o tuo pat metu, tai keistai skaidri muzika, kuri gali puikiai sutelkti ir raminti, tvirtai apgindama nuo šiandieninio žmogiškojo miesto triukšmo. Paskutinis gitaros ilgaamžio meistro albumas “Paslankumo taškas” - Floating Point (2008) ne tik apima džiazo eksperimentiką, elektroninius efektus nuo pat naujosios bangos laikų, bet įtraukia būrį indų muzikantų, sudetingą rytietišką poliritmiką perpinant su vakarietišku džiaz-roku, lyg suliejant turtingą Mahavishnu Orchestra patyrimą su amžinai kūribinga šventos energijos Shakti, natūraliau ir sklandžiau nei betkada.



John Mclaughlin’ui kūryba visad siejosi ir su grojančio savimone, “Mano muzikinė veikla, tai dvasios darbas; tai pačios mano sielos pažadinimas ir vystymasis, asmenybės tobulėjimo siekis”. Gal būt šioje skambioje dvasinėje kelionėje, nauja koncertinė John Mclaughlin’o rytų-vakarų grupė 4th Dimension apsilankys ir mūsų mieste.


“Literatūra ir Menas”

Rodyk draugams

Muzikinė taikos misija ir John Mclaughlin’o įtakos

Festivalis “Mama Jazz” pristatė Vilniuje ypatingąją Five Peace Band, - jei versti pažodžiui, “penkerių taikos grupę”, kas matomai atsirado ir dėka angliškojo žodžio “piece” (dalis, ar narys) bei “peace” (taika) vienodo skambesio.
Iš esmės tai Chick Corea’jos bei gitaristo John Mclaughlin’o bendra koncertinė grupė, pasikvietus “ugningą” būgnininką Vinnie Colaiuta’ą, pasižymėjusį grojimu su su Frank Zappa, saksofonistą Kenny Garrett’ą, anksčiau grojusį paskutinėje Miles Davis’o grupėje ir, galima sakyt, pratęsiantį John Coltrane’o muzikinę tradiciją. O taip pat talentingą bosistą Christian McBride, anksčiau bendradarbiavusį su tokiais kaip Pat Metheny ir Sting.




Buvo sunku tikėtis kada nors išvysti legendinį džiazo klavišininką bei gitaristą vienoje scenoje, o išties jie susitiko bendram muzikavimui dar prieš keturiasdešimt metų, su Miles Davis’u bendrai formuojant naująjį stilių fusion. Abu tapo iškiliausiais šios muzikinės krypties puoselėtojais ir išvystę ją į šiandieninę, universalią bei sunkiai apibūdinamą stilių vienovę. “Five Peace Band” groja ir improvizuoja muziką, nepriklausančią jokiam laikmečiui, rodos, ji vystosi natūraliai, lyg vandenyno bangos ir sukūriai, laikas ištirpsta garsuose ir klausytojui viskas gali tęstis akimirką, ar amžinybę.
Nei vienas muzikantas nedominavo vakare, leisdamas kiekvieno jų solo fantazijai lietis, kiek nurodo pats įkvėpimas. Paeiliui John Mclaughlin bei Chick Corea išstodavo ir kaip “vedėjai” pristatydami kūrinius, kūrių ypač įspūdingi išpuolė Chick Corea’jos kelių dalių “Hymn to Andromeda”, ar John Mclaughlin’o “Raju”. Tačiau sunkoka būtų ką nors išskirti, - koncertas buvo panašesnis į vieningą, spalvingą siuitą, demonstruojančią meistrišką, intuityvią muzikantų sąveiką, bei gražiausią altruistišką bendrą kūrybiškumą bei pilną atsidavimą. Dėl to tai gaivališka, pašėlusiai gyvybinga ir tuo pačiu - taikos grupė, verta taip pasivadinti.
Klausytojai išvien jausmingai dalyvavo keturias valandas trukusiame koncerte, už ką buvo pareikšta nuoširdi muzikantų padėka publikai, bei šaunus ekelektiškas kūrinys “bisui”, kur prasiveržė motyvas ir iš legendinio Miles Davis’o albumo “Bitches Brew” (1969)



Po koncerto nedidelis būrelis gerbėjų laukė John Mclaughlin’o, - vis dėlto tai bene didžiausia vakaro žvaigždė, pirmą kart gyvai pasirodžiusi Lietuvoje. Kultūringi autografų “medžiotojai” netikėtai ir puikiai atstovavo amžiaus kategorijas nuo stebėtinai jaunų, laikančių naujausius gitaristo įrašus su Indų muzikantais, iki paties gitaristo bendraamžio, seno žinovo, atsinešusio visą žiupsnį vinylinių plokštelių, įskaitant “Love, Devotion, Surrender” - “Meilę, atsidavimą, išlikimą”, - bendrą Carlos Santana’os bei John Mclaughlin’o darbą, įrašytą 1973-ais.
Maestro buvo nusiteikęs ypač šiltai ir geranoriškai, dėmesingai perkartodavo, lyg ir stebėdamasis, lietuviškus vardus, kurie galbūt priminė indiškuosius. Nešinas gitara ant peties, John Mclaughlin ir nebuvo panašus į jokį maestro, nuo pat pirmo momento jis paliko įspūdį pasiekusiojo ramumą ir vidinę taiką.
Vienas iš jaunųjų gerbėjų, priėjęs arčiau nuoširdžiai prisipažino, nesurandantis žodžių išreikšti, reik manyt, savo pagarbą ir įvertinimą. “Ir aš nerandu žodžių”, - šviesia šypsena atsakė John Mclaughlin, - “užtai ir groju muziką”.
Tuo galėtų būt viskas išbaigta, tačiau galima pratęsti, kad John Mclaughlin be abejo moka pagauti ne tik garsų, bet ir žodžių tėkmę. Per visus margaspalvius muzikinius laikotarpius jis parašė ir  savotiųkų dainų su prasmingais tekstais.
Ne mažiau įspūdingi išlieka John Mclaughlin’o dienoraščio formos užrašai bei pastabos, atspindintys labiau asmenines dvasines patirtis, skyrelyje “įtakos”, ir, legendiniais tapusius muzikinius įvykius, skyriuje “praeitis”. John Mclaughlin prisipažino, kad labai jau reiktų dienoraščius atnaujinti, tačiau žvilgsnis į esamuoju laiku aprašytą, niekur nedingstančią praeitį ir tęstines įtakas, galėtų papildyti apmąstymus apie muzikanto dvasinį patyrimą bei tobulėjimo kelią.



Būnant dvidešimt vienerių jaunas gitaristas išgirsta Monk bei Mingus, dvidešimt trijų - pradeda gorti su Georgie Fame and the Blue Flames, laikais, kai “rythm’n'blues neatskiriamas nuo džiazo”.
“Išgirstu Coltrane’o “A Love Supreme” pirmą kart. Šis įrašas tampa tiesiog gyvenimo pamatu. Muzikine prasme, negaliu pilnai suprast visko, ką Coltrane išsako. Bet ant plokštelės voko išrašyta Coltrane’o poema, savotiška malda, kuri giliai mane paveikia ir ima įtakoti.
Bandau atrasti savo kelią, muzikos ir viso gyvenimo prasme - abu vienodai sudėtingi. Ir nepaisant to, kad negaliu suvokti, ką muzikaliai išdarinėja Coltrane, klausau minėto įrašo kasdien, tuo pat metu skaitydamas jo poemą ant viršelio. Po devynių mėnesių aš staiga išgirstu, ką jis groja, ir tai tampa ištisu atsivėrimu. Nuo šio momento, esu jo didžiulis gerbėjas ir vertintojas.”
Būdamas dvidešimt ketverių John Mclaughlin pradeda groti su pašėlusiuoju mistiku Graham Bond’u, supažindinusius gitaristą su Taro, numerologija bei simbolizmu. Atradimai tęsiasi, - tai filosofo Douglas Harding’o veikalai, ir The Beatles, Jimi Hendix bei fank muzikos krikštatėvis James Brown. Rašytojo Mouni Sadhu dėka John Mclaughlin pirmą syk išvysta nuotraukoje tikrą Indijos šventąjį Ramana Maharshi, ilgam tapusį įkvėpėju, galingu mąstymo katalizatoriumi. Palaipsniui atrandama visa tradicinė Induizmo filosofija, o taip pat John Mclaughlin įstoja į Teosofijos draugiją Londone, kur jis apsistoja ir groja su daugybe gabių jaunų muzikantų. John Mclaughlin pamena, kad susirinkimai Teosofijos draugijoje buvo nuobodoki, tačiau jie ten turėjo puikią biblioteką, dėl ko buvo verta apsilankyti.
Dvidešimt septynerių - John Mclaughlin jau Niu Jorke, groja ir mokosi iš tų, kuriuos ne taip dar senai “atrado” ir žavėjosi iš toli. Lyg pasakoje, Amerika pasitinka jauną gitaristą atviromis rankomis. Ir ne tik tai, -
“Amerika išties stulbinanti. Karas Vietname - sukrečiantis. Rasizmas amerikiečių visuomenėje varo į depresiją. Ne tik dėl to tai regiu taip ryškiai, kad esu dažniausiai kviečiamas groti juodaodžių muzikantų, bet aplink vyksta pilietinių teisių judėjimas,iš kitos pusės - Juodųjų Panterų, taip pat, nušaunamas Martin Luther King.
Tačiau jaunoji karta išlaiko optimizmą ir harmoninga kultūrų sąveika jau pasireiškia muzikoje, ne maža dalimi, džiaze.
Vienu mano mėgiamiausių Miles Davis’o posakių tampa: “Geriausios grupės yra mišrios”.
Nugriaudi Woodstock’o festivalis ir iš dalies permaino pasaulį. Tai - natūraliai multi-kultūrinis renginys propaguojantis bendrumą, dėka populiarios muzikos pažangiausių grupių, kaip kad Sly and the Family Stone, Jimi Hendrix Experience, Santana bei daugybės kitų.
Tęsiu Hatha jogos užsiėmimus ir tampu vegetaru.”
Maždaug tuo metu būgnininkas Mitch Mitchell pakviečia John Mclaughlin’ą į studiją Manhetene, kur “Experience” įrašinėja albumą. Taip jis pirmąsyk susitinka su Jimi Hendrix’u.
“Koks tai mielas žmogus, ir koks gitaristas”, rašo John Mclaughlin. Kiek žinoma, jiedu yra muzikavę ir įrašę, tačiau niekas iki šiol nėra deramai atrasta ir išleista. Teigiama, kad Jimi Hendrix paliko nemažai juostų be jokių atpažinimo ženklų.
Tuo pat laikotarpiu pasakojama:                                                                                                                          “Persikeliu gyventi į Čelsi kvartalą Manhetene. Visai netoliese nuo manęs apsigyvenę Dave Holland ir Chick Corea. Tuomet abu jie įsitraukia į rašytojo L. Ron Hubbard’o scientologijos judėjimą. Mes pradedame “baltųjų naktų” sesijas, aptarinėdami bei diskutuodami apie Sufizmą, indų filosofiją ir scientologiją. Puikus užsiėmimas, įkvepiantis naujoms idėjoms.”
O štai epizodai iš kiek vėlesnio, trisdešimt dviejų metų amžiaus laikotarpio:
“Patiriu savotišką “egzistencinį nerimą”. Vienu ypu sėdu į lėktuvą NiuJorke ir išlekiu atgal į Europą. Susitinku su draugu ir mes vykstame į Vienuolyną Prancūzijos Alpėse, pabūti ten apie savaitę. Nuostabi patirtis, susitinku su Vienuoliu, kuris nepratarė nei žodžio šešiasdešimt metų. Jo akys švyti.
Mes apsistojame vienuolyne ir gyvename pagal ten priimtą dienotvarkę. Turi būt atsikėlęs ketvirtą ryto pirmosioms maldoms, antrosioms - septintą, po to jau galima pusryčiauti bet diena tęsiasi maždaug tokiu ritmu. Laikas, praleistas tenais - man tikra dovana ir gėris.  Išvykstant, man išpuola valandos kelionė automobiliu į gretimą didmiestį ir ten patraukiu tiesiai į Diskoteką. Stebiu šokančius žmones ir galiu matyti ritmus, pagal kuriuos jie šoka, jos primena švytinčias “aukso gijas”. Taip pat regiu žmones, kurie atrodo liūdni, bet šokis aiškiai jiems pagelbėja. Tai primena Don Chuan’ą iš Carlos Castaneda’os knygų, kuris teigia, kad matymas yra be galo svarbu.”



Trisdešimt ketverių John Mclaughlin išvyksta į Indiją, kur groja ir tobulinasi pas žymius vietos muzikantus, jaučiasi ten lyg tikroje gimtinėje ir pavadina tai pasakišku laikmečiu.
„Daugybė valandų, praleistų su indų muzikantais, palieka manyje gilų pėdsaką. Pradedu suvokti, kad nepaisant  Indijos modernėjimo, senoji kultūra ir religinis reikšmingumas išlieka labai gyvas. Ir vienos kelionės į Indiją užtektų įtikinti bet kokį ciniką, kad priešingai nei vakarų gyvenime, indų religingumas yra labai integruotas į kasdieninį gyvenimą. Man tai labai artima.”



Pastabos, būnant trisdešimt septynerių:     


 „Skaitau iš naujo visas Carlos Castaneda’os knygas ir geriau suprantu Don Chuano mokymą.          


Filosofas D.E. Harding išlieka labai artimas mano širdžiai ir apmąstymų dėka galiausiai pradedu pilnai suvokti jo požiūrius. Atrandu knygą apie tibeto budizmo šventojo Milarepos gyvenimą, ir ją skaitysiu iki gyvenimo pabaigos”.
Šešiasdešimties metų John Mclaughlin apibendrina:    


 „Per paskutinį dešimtmetį aš sistematiškai peržvelgiau visas dvasines įtakas. Jos išlieka nentūkstamu įkvėpimu, ir pagrindiniai šaltiniai būtų:  


- Karen Armstrong ir jos meilė Islamo bei Sufizmo mistiškajai pusei. Galima tiesiog išgirsti šią dvasią Qawwali muzikoje, atliekamoje Rizwan-Muazzam’o grupės, ar geriau žinomo Nusrat Fateh Ali Khan įrašuose. 


- Carlos Castaneda’os užrašai apie Don Chuaną bei Don Chenaro. 


- Daoizmo meistro Chuang Tzu tekstų vertimai, atlikti tėvo Thomas Merton’o, kuris ir pats išlieka didžiai įkvepiančia asmenybe.          


- D.T. Suzuki darbai apie Zen ir japoniškąjį mąstymo būdą.     


- D.E. Harding’o veikalai apie tikrą Visatos bei Sąmonės prigimtį.   


- Aldous Huxley, ypač jo požiūriai į religiją bei politiką, atspindėti knygoje „Pilkoji aukštuma”.              


- Ramana Maharishi’io pamokymai.       


-Sri Ramakrishna’os bei jo žymiausių mokinių Brahmananda’os bei Vivekananda’os pasisakymai.      


- Fritjof Capra ir jo knyga „Fizikos Dao”.               


- Ir galiausia, bet ne mažiau svarbus klasikas Alan Watts ir jo nušviestas Zen vakarietiškam protui, bei kitos rytų minties studijos.
Panašiai klostosi ir mano muzikinės įtakos – ištisai peržvelgiu savo paties muzikinę praeitį bei esminių įtakų šaltinius.
Kartais jaučiu, kad muzikoje atlikti vieną žingsnį pirmyn, dažnai turiu padaryt du žingsnius atgal.      


Tačiau paskutinį dešimtmetį kartais nusiviliu bendru novacijos bei vaizduotės trūkumu džiazo muzikoje.”
John Mclaughlin pastebi, kad stambiosios įrašų firmos nusiteikę išlaikyti nusistovėjusį džiazo stilių, daug maž paremtą 7 d. grojimo technika, ir tokio skambesio grupės dominuoja CD parduotuvių lentynose, dar daugiau, - tai veikia ir jaunuosius atlikėjus, kurie skatinami gan konservatyviai laikytis tradicijų. Galiausiai atsiranda bukinantis efektas, suvaržantis drąsesnes bei inovatoriškas džiazo idėjas.
“Dėl šių priežaščių”, - teigia John Mclaughlin, - ” aš vis labiau įsitraukiu į muzikinį “underground’ą”, kur tokios apraiškos, kaip “acid jazz”, “jungle”, “drum’n'bass”, “hip-hop” ir ent “rap” buvo išrastos tų, kurie dažnai neturi muzikinio išsilavinimo ir to pasekoje – neuždeda ribų savo vaizduotei. Jų kūrybos rezultatai ne visuomet būna geri, bet gan dažnai galima atrasti garso įrašus, stulbinančius savo koncepcija ir vaizduote, pagaliau, VAIZDUOTĖ ir yra svarbiausia”



Dėkojame svetainei http://www.johnmclaughlin.com už galimybe pasinaudoti medžiaga


“Literatūra ir Menas”

Rodyk draugams

BIBLIOGRAFIJA


(nuo pirmųjų iki naujausių, įskaitant ankstesnius slapyvardžius; 
pagal Nacionalinės bibliotekos ir saugumo duomenis )
 
 
TODD RUNDGREN:IŠ PRAEITIES Į ATEITĮ. - Vytas Vilimas. - “Vasaris”. - 1991, rugpjūtis, Nr.17. - p.4;
 
AUSTRŲ VAIKŲ KNYGOS VILNIUJE. - V.Vilimas. - “Tarp knygų. - 1993, rugpjūtis. - Nr. 8. - p.43

LIETUVIŠKOJI PUNK ERA 1982-1986 METAIS ( VIENAS IŠ GALIMŲ STRAIPSNIŲ ). - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - Vytas Vangelis. - 1994 birželis, Nr.12. - p.1 ; 1994,liepa, Nr.13. - p.5;

NORITE ĮKURTI FANKLUBĄ? PARAŠYKITE LAIŠKĄ SAVO MĖGSTAMAM DAINININKUI. - Vytas Vilimas. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994,liepa Nr.14 - p.1-3;

AIKŠTELĖ. - Vytas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994, rugpjūtis, Nr.16. - p.5

KONCERTAS. - Lukas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994, spalis, Nr.18. - p.3;

LĖTASIS TRAUKINYS Į KAUNĄ,GREITASIS TRAUKINYS Į TOKIJĄ. - Vytas Vangelis. - Vytas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994, spalis, Nr.18. - p.5

LĖTASIS TRAUKINYS Į KAUNĄ,LĖTASIS TRAUKINYS Į TOKIJĄ. - Vytas Vilimas. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994,spalis, Nr.19. - p.5

MIECZYSLAWAS LITWINSKIS:MUZIKANTAS,AMŽINASIS MOKINYS…- [interviu]. - Vytas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994,lapkritis, Nr.19. - p.1-2;

MANDALA ČENREZING VILNIUJE. - Vytas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994, lapkritis, Nr.22. - p.1-2;

JIM MORRISONAS - AMERIKOS POETAS. - Vytas Vangelis. - “Mes”/”Lietuvos rytas”. - 1994, gruodis, Nr.23. - p.2;

DANIJOS KARALIŠKOJI BIBLIOTEKININKYSTĖS MOKYKLA. - Vytautas Vilimas. - “Tarp knygų”. - 1995, Nr. 10. - p. 17

ROMANO ŠALIKELĖJE: [ Dž.Keruako romano "Kelyje" parašymo istorija]. – Lukas Vangelis. - “Nemunas”. - 1995, Nr. 7/8. - p. 25-28.

BEAT KARTOS IŠTAKOS. - Džekas Keruakas . - [ iš anglų k.] vertė Lukas Vangelis. - “Nemunas”. - 1996, Nr. 2, p. 13-15.

TARPTAUTINĖ JAUNIMO BIBLIOTEKA . - Vytautas Vilimas. - “Rubinaitis”. - 1996, Nr. 1 - p. 38-39.

ANDY WARHOLAS:PORTRETAS SU DATOMIS. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1997, birželio 21, Nr.25. - p.8-9 ;

BITNIKŲ KARTOS TĖVAS SUSITINKA ROKO KARALAITĮ:WILLIAMAS S.BURROUGHSAS KALBASI SU DAVIDU BOWIE'U.- Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1997, birželio 28 d. - p.16, Nr.26 ; 1997, liepos 5, Nr.27. - p.16; 1997, liepos 12, Nr.28. - p.16 ;

NAG HAMADŽIO GNOSTIŠKOJI BIBLIOTEKA. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1997, liepos 19, Nr.29; 1997, liepos 26, Nr.30 - p.16; 1997, rugpjūčio 2, Nr.30 . - p.16 ;

NUPLĖŠTAS ILIUZIJŲ ŠYDAS: PAŠNEKESYS SU RAŠYTOJA J.IVANAUSKAITE. - kalbėjosi Lukas Vangelis. - “Nemunas”.- 1997, Nr.10. - p.19-21;

13 17 40. - [apysaka]. - Lukas Vangelis. - “Nemunas”. - 1997, Nr. 5/6. - p. 22-28.

IKI IR PO SAPNO. - [apsakymas]. - Lukas Vangelis. - Geriausia Lietuvos Fantastika 1997. - Kaunas: Eridanas, 1998. - p. 137-149 ;

“EARTHLING” IR ŽMOGUS,KURIS NUKRITO Į ŽEMĘ. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1998, sausio 24, Nr.4. - p.11;

PRANAŠIŠKAS ALDOUSAS HUXLEY'S. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1998, balandžio 4., Nr.14 - p.16;

TAIVANO KNYGŲ PARODA. - Vytautas Vilimas. - “Literatūra ir menas”. - 1998, gegužės16, p. 8.

MANDALA. - [eil.]. - Lukas Vangelis. - “Highest Information Press”. - Grass Valley, CA [USA]. - Vol. 1.,Issue 4. - June, 1998. - p.4

 
WILLIAMO BURROUGHS'O CUT-UP TECHNIKA. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1998 rugpjūčio 1., Nr.31 - p.16; 

RADIJAS “TRIAD”. - Lukas Vangelis. - “Literatūra ir Menas”. - 1998 rugpjūčio 7 d., Nr. 32. - p.14;

NAMGYAL MONKS CREATE CHENREZIG MANDALA IN LITHUANIA . - Vytautas Vilimas. - “Mandala”. - 1998 March- April. - p.6;

svetimas…/nauja giedra…/ vanduo…/ Ašis. - [eilėraščiai]. - Lukas Vangelis. - “Poezijos pavasaris'99”. - Vilnius: Vaga. - 1999. - p.193-195

LUKO VANGELIO PSEUDONIMU KURIANTĮ FANTASTĄ ĮKVĖPĖ PIRMŲJŲ AMŽIŲ RELIGIJA. - [interviu]. - Mindaugas Peleckis. - “Respublika”. - 2000, gegužės 23. - p. 24.

ETNINĖS MUZIKOS INSTRUMENTAI. - Vytautas Vilimas. - “Tarp knygų”. - 2001, balandis. - p.33

KORĖJOS KULTŪROS PERLAI. - Vytautas Vilimas. -”Tarp knygų”. - 2002, rugsėjis. - p.39

ŠIS TAS APIE BALSĄ. - Lukas Devita. - “Aktyvios jungtys”: žurnalas jaunimui. - 2002, Nr.2. - p.17

AKISTATA SU NSO – [interviu] - “Vakarų ekspresas”. - 2002, Gruodžio 13 d.

PASLAPTINGAS ARABŲ PASAULIS. - Vytautas Vilimas. - “Tarp knygų”. - 2003, balandis. - p. 36;

KARALIUS SEDŽONGAS IR KORĖJOS TRADICINĖ MUZIKA. - Vytautas Vilimas. - “Literatūra ir Menas”.- 2003, kovo 14 d., Nr.11 - p. 20-21;

VILNIAUS SUBKULTŪRA: MUZIKOS PIEVELĖ. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2003, rugsėjo 12., Nr.37 (2967). - p 21;

NEŽINOMAS SUSITIKIMAS.- [apsakymas]. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2003, rugsėjo 26, Nr.39 (2969). - p. 20;

PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI, INDIŠKOS SPALVOS IR GRYNAI ANGLIŠKI VAKARĖLIAI.- Lukas Devita. - “Lit. ir Menas”. - 2003, spalio 3, Nr.40 (2970). - p. 21;

PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI.- Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2003, spalio 31, Nr.44 (2974). - p. 21;

GARSAI IR SPALVOS: APIE ROKO PLOKŠTELIŲ DIZAINĄ. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2003, lapkričio 21, Nr.47 (2977). - p. 21;

GARSAI IR SPALVOS: HIPGNOSIS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2003, lapkričio 28, Nr.48 (2978). - p. 21;

IŠ EPISTOLIARINIO ROMANO X -TEEN. - Lukas devita. - Žiemos žodžiai:Vilniaus Mokytojų namų leidinys. - [literatūros almanachas]. - Vilnius:Žuvėdra, 2003. - p.60-62

GRIUVĖSIAI. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004 sausio 3, Nr.1 (2982). - p 20;

SUN RA - MUZIKA IŠ ATVIRO KOSMOSO. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, vasario 6 Nr.6 (2987). - p. 21;

IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS: Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita . - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas” . - 2004, birželio 11, Nr.24 (3005). - p. 21;

(NE)KASDIENIŠKA KELIONĖ SKRAIDANČIU ARBATINUKU. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas” . - 2004, liepos 9, Nr.28 (3009). - p. 20;

AKSOMINĖS ATOSTOGOS. - [Ištrauka iš romano]. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, liepos 30, Nr.31 (3012). - p. 21;

TRAPUS MENAS IŠ NEŽINOMYBĖS – ŽEMEI. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, rugsėjo 3, Nr.32 (3013). - p. 20;

DVI NAUJOS ROGERIO WATERSO DAINOS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, rugsėjo 24, Nr.35 (3016). - p. 21;

VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004 spalio 1, Nr.36 (3017). - p. 20;

DONOVANAS IR BITNIKŲ KAVINĖ. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2004 spalio 22, Nr.39 (3020). - p. 21;

GURU IR GITARISTAI. - Vytautas Vilimas. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, lapkričio 12, Nr.42 (3023 ). - p.21 ; 2004, lapkričio 19, Nr.43 (3024 ). - p.21

GURDŽIJEVAS APIE MENĄ. - Vytautas Vilimas. - “Literatūra ir Menas”. - 2004, gruodžio 10, Nr.46(3027 ). - p.21

DRUGELIS. - [apsakymas]. - Lukas devita. - Žiemos žodžiai:Vilniaus Mokytojų namų leidinys. - [ literatūros almanachas]. - Vilnius:Žuvėdra, 2004. - p.70-71

PINIGINIŲ ŽENKLŲ LANKSTYMO MENAS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, sausio 7, Nr.1 (3030). - p. 21;

ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, vasario 25, Nr.8 (3037). - p. 21; 2005 kovo 4, Nr.9 (3031). - p. 21;

ROKO POETIKA: ZIGGY’S STARDUSTAS – GYVAS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, kovo 25, Nr.12 (3041). - p 21; 2005, balandžio 1, Nr.13 (3042). - p. 21;

ATEITIS NEBUS TOKIA KAIP BUVO: KELETAS FANTASTINIŲ FILMŲ VAIKAMS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, gegužės 6, Nr.18 (3047). - p. 20;

ŽVAIGŽDŽIŲ KARŲ BELAUKIANT. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, birželio 3, Nr.22(3051). - p. 21;

GNOSTIKAI, ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI, SVETIMUMAS: AUKŠTESNĖS BŪTIES ILGESYS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2005, rugsėjo 9, Nr.32 (3061). - p. 21;

HOLOGRAFINIS KATINAS 1.1. - [apsakymas]. - Lukas Devita. - Rašyk: internetinės literatūros antologija . - Vilnius. - 2005. - p. 110 – 115 ;

LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS. - Lukas Devita. - “Liteartūra ir Menas”. - I dalis: 2005, spalio 21, nr. (3067) ; II dalis: 2005, spalio 28, nr. (3068)

PASTABOS APIE KŪRYBIŠKUMĄ. - Lukas Devita. - “Liteartūra ir Menas”. - 2005, gruodžio 02, nr. (3073)

PASAKOJIMO PAMOKOS. - Kristen Brennan. - [ iš anglų kalbos vertė Lukas Dev ]. - “Literatūra ir Menas”. - I dalis: 2006, vasario 24, nr. (3084) ; II dalis: 2006, kovo 03, nr. (3085)

KELIONĖ Į VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA. - Lukas Devita. - [ savaitės "ORE" tema ]. - “Literatūra ir Menas”. - 2006, kovo 24, nr. (3088)

VIZITAS Į KAUNO AVAN-TEKĄ. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2006, balandžio 28, nr. (3093)

“THE BEATLES” KELIONĖ Į INDIJĄ (1968). - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - I dalis: 2006, gegužės 19, nr. (3096) ; II dalis: 2006, gegužės 26, nr. (3097)

GYVENIMAS PO TIKROVĖS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2006, spalio 06, nr. (3112)

MINEAPOLIS–HANOJUS–VILNIUS. - [ su Lindsey Nelson kalbasi Lukas devita ]. - “Literatūra ir Menas”. - 2007, vasario 09, nr. (3129)

BRĘSTANT SU „PINK FLOYD“ TARYBŲ SĄJUNGOJE. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2007, kovo 30, nr. (3136)

MIEGO KIEMAS“ – PSICHODELINĖ MUZIKA IŠ NORVEGIJOS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2007, liepos 06, nr. (3150)

SKAITYKLA RYTŲ ŠALIMS PAŽINTI. - Vytautas Vilimas. - “Tarp knygų”. - 2007, balandis. - p.7-8

MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2008, birželio 20, nr. (3195)

BLITZ“ – KARTŲ KARAS IR TAIKA. - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2008, liepos 11, nr. (3198)

 
DRĄSOS IR UŽUOJAUTOS ORKESTRAS - “MAHAVISHNU” IR JOHN MCLAUGHLIN - Lukas Devita. - “Literatūra ir Menas”. - 2008, spalio 17, nr. (3208)
 
 
Originalios publikacijos internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt 

NEŽINOJIMAS UŽKLIUDO MANDALĄ -VISATOS SANDARA IŠLIEKA.- Lukas Devita.
- 2005-04-22

JAUNUOLIO VADOVAS PO HIPIŠKĄ MUZIKĄ (KATALOGAS) . - [ I- IV d.]. - Lukas Devita. - 2005-06-16

JAUNUOLĖS ĮVADAS Į HIPIŠKĄ MUZIKĄ. - Lukas Devita. - 2005-07-14

PINK FLOYD: VAKAR LYG ŠIANDIEN. - Lukas Devita. - 2005-08-02

FILMAS IŠ JŪROS BANGOS SŪKURIO. - Lukas Devita. - 2005-08-17

AKSOMINĖS ATOSTOGOS. - [romanas], I -XVII dalys. - nuo 2005-04-27 iki 2005-08-18

JIMIS MORRISONAS - AMERIKOS POETAS [pataisyta versija]. – Lukas Devita. - 2005-07-20

AR PAMETĖSIT Į VISATOS PAKRAŠTĮ ?. - Lukas Devita. - 2005-09-15

CARLOS SANTANA: MEILĖ, ATSIDAVIMAS IR IŠLIKIMAS (I). - Lukas Devita. - 2005-11-02

CARLOS SANTANA: MEILĖ, ATSIDAVIMAS IR IŠLIKIMAS (II). - Lukas Devita. - 2005-11-08

LUKAS DEVITA. PERŽVELGIANT LIETUVIŠKĄJĄ PANKŲ ERĄ (1982–1986) (I). - Lukas Devita -
2005-12-07

PERŽVELGIANT LIETUVIŠKĄJĄ PANKŲ ERĄ (1982–1986) (II) - PANKŲ MAIŠTAS, „SXE“ IR VILNIAUS „ŽALIASIS KLUBAS”. - Lukas Devita. - 2005-12-12

NAUJOJI BANGA (I). - Lukas Devita. - 2006-05-05

NAUJOJI BANGA (II). - Lukas Devita. - 2006-05-15

MANO NEDIDELĖ MUZIKINĖ ERDVĖ (I). - Lukas Devita. - 2006-09-11

MANO NEDIDELĖ MUZIKINĖ ERDVĖ (II). - Lukas Devita. - 2006-09-15

(NE)ATSITIKTINIAI MUZIKINIAI SUSITIKIMAI- MILES DAVIS. - Lukas Devita. - 2007-10-17

Į AMŽINYBĘ PER VILNIŲ. - Lukas Devita. - 2008-07-18

Rodyk draugams

Sleepyard

„MIEGO KIEMAS“ – PSICHODELINĖ MUZIKA IŠ NORVEGIJOS

Lukas Devita

Literatūra ir Menas

iliustracija

Grupė „Sleepyard“

Vaizdingoje Norvegijos pakrantėje gyvena, neabejotinai muminukų globojama, grupė anglišku pavadinimu „Sleepyard“. Kaip jos pavadinimas galėtų asocijuotis su ramiu vaiko miegu (sleepyard reikštų „miego kiemas“), taip ir naujausia grupės muzika dvelkia ramybe, skambesys švelniai plevena ore, persmelkdamas visą aplinką.

Melodingas dainas bei drąsias ilgas instrumentines kompozicijas, susipynusias tarpusavyje, sieja bendras bruožas: po kelių įžanginių akordų muzika staiga liūliuojančiai ir raminančiai atpalaiduoja… Tačiau neskamba lėkštai ar paviršutiniškai, garsai tarytum kyla iš sielos gelmės, juntama patirtis ir išgyvenimai, bet klausytojas gaivinamas ramumu, lyg primenant – štai tokia juk yra tikresnė tavo būsena. Tai ne užsimiršimas ar eskapizmas – tai aiškesnis siekis išsaugoti senus gerus idealus, ir ne tik muzikinius.

Grupė „Sleepyard“ skleidžia kaži kaip išgaunamą pakylėtą pozityvumą, nors iš jų to lyg visai ir nesitikima, muzikantai nieko nesako tiesiogiai ar primygtinai. Paprastas daineles jie pripildo grožio – kažkodėl viskas išeina nebanaliai. „Sleepyard“ muzikoje susilieja psichodelika, senas folko stilius su išradinga ambientine muzika, elektroniniais efektais. Akimirksniu jie gali priminti, sakykim, „Beach Boys“ – vieną Amerikos poppsichodelinių grupių, giminingą ketveriukei „The Beatles“. Tačiau tai būtų tik vienas „Sleepyard“ „sluoksnis“, už kurio iškyla klasikinės muzikos atgarsiai, bylojantys, kad muzikantai išaugo beklausydami tėvynainio Edvardo Griego, o taip pat iškiliausių šiuolaikinių įrašų nuo progresyviojo roko (grupė „Yes“) iki ambientinės (pradedant Brianu Eno) elektroninės bei eksperimentinės muzikos (su Karlheinzu Stockhausenu priešakyje).

Pastoviausi ir pagrindiniai grupės „Sleepyard“ nariai – broliai Oliveris bei Sveinas Kersbergenai (Oliveris yra produktyvesnis kompozitorius, prodiuseris ir idėjų generatorius). Nuo pat 1994-ųjų prie jų laikas nuo laiko prisijungdavo būgnininkai, gitaristai, vokalistai ir vėliau gabūs garso inžinieriai, pavyzdžiui, Tom-Erik Loe.

1999-aisiais „Sleepyard“ išleido mini albumą „Intersounds“, kuris netikėtai sulaukė kritikų dėmesio, ir grupė buvo pavadinta Norvegijos postroko pionieriais naujam tūkstantmečiui. Tai paskatino viso albumo „Big Monday“ pasirodymą 2001-aisiais. Grupės diskas nebuvo tipiškas alternatyvaus roko stiliaus debiutantams, ten skambėjo nemažai ilgų instrumentinių kūrinių, aiškiai rodančių atlikėjų nusiteikimą semtis iš džiazo bei klasikinės muzikos tradicijų. Gal taikliau būtų sakyti – įspūdžių.

1985-aisiais, būdamas vaikas, Oliveris išgyveno didelį jaudulį, kai regėjo per Norvegijos televiziją rodomus vaizdus iš tuometinio TSRS partijos sekretoriaus Konstantino Černenkos laidotuvių. Neįprasta, sodri, niūri klasikinė muzika, lydėjusi reportažus, ir bendra keista nuotaika įsiminė Oliveriui visiems laikams. Augdamas jis aktyviai domėjosi Tarybų Sąjungos gyvenimu ir politika, sekė jos permainas. Mąstydamas apie socializmo idealus Oliveris įsivaizdavo, kad nemažai kas buvo padaryta toje didžiulėje nepažįstamoje šalyje, kur už kietos „chruščiovinės“ architektūros fasado galėtum atrasti saulėtą, ramų ir svajingą kiemą. Vargu ar įprasti norvegų vaikinui vaizdiniai iš dalies numatė būsimos grupės pavadinimą. Kitas įkvėpimo šaltinis buvo poeto Walto Whitmeno eilėraščiai, kaip antai „Aš sapnavau“ iš rinkinio „Žolės lapai“ – „Aš sapnavau neįveikiamą miestą, nors jį ir užpultų visos pasaulio šalys, / Aš sapnavau, kad tai buvo naujas Draugystės miestas, / nieko nebuvo didesnio jame už karštą, galingą meilę, / Ir matėsi tai visuose to miesto žmonių veiksmuose, / Ir visuose jų žvilgsniuos ir žodžiuose“ (vertė A.Miškinis).

Bet įdomiausia – kai kuriuose debiutinio albumo kūriniuose pasigirdo intonacijos, primenančios tų senųjų laikų rimties muziką tarybiniuose televizijos ekranuose, „neeiliniams įvykiams“ paminėti.

Be savotiškų Černenkos eros atgarsių, grupė „Sleepyard“ nuėjo gan būdingą tobulėjimo kelią – jaunuoliai pradėjo muzikuoti susibūrę į pankroko grupelę, koncertavo. Dar mokykloje muzikuojantys broliai sulaukė sunkiojo roko gerbėjų grasinimų ir net išpuolių dėl savo išvaizdos bei pažiūrų.

Oliverio tėvas turėjo nedidelę plokštelių parduotuvę, kas suteikė galimybę vaikams kasdien gyventi apsuptiems muzikos. Na, o dar svarbiau, – abu jie mokėsi groti gitara pas įgudusį džiazo muzikantą.

Šiandien Oliveris bando pragyventi nedirbdamas jokių papildomų darbų, tik kurdamas ir įrašinėdamas muziką.

Grupės „Sleepyard“ instrumentinės ambientinės muzikos pomėgis pasiteisino, jie buvo kviečiami rašyti garso takelių filmams bei vaizduojamojo meno ekspozicijoms.

Novatoriška, komerciškai lyg ir potenciali grupė „Sleepyard“ nuo pat pradžių pritraukė muzikos verslininkus. Buvo pasirašytas kontraktas su firma „Trust Me Records“, ir uoli vadybininkė pasiekė, kad pirmasis grupės albumas būtų perleistas platesnei rinkai, su papildomomis dainomis – tokiu būdu pasirodė diskas, taikliai pavadintas „The Runner“ – „Bėgikas“ (2003). Oliveris prisimena, kad nieko doro iš šio leidinio muzikantai nesitikėjo, nes jo parengimas reikalavo vieno kompromiso po kito. Madam vadybininkė, siekianti pagerinti grupės kūrinius, ėmėsi kontroliuoti viską nuo dainų ilgio bei eigos iki apipavidalinimo. Tačiau netikėtai ji prarado postą ir įtaką muzikos versle, kai jos tiesioginė darbo vieta – valstybinio radijo padalinys buvo privatizuotas.

Maždaug tuo pat metu grupė bandė pasikviesti papildomą vokalistą. Tačiau Oliveriui nepatiko idėja – žygiuoti koncertinės-pramoginės grupės keliu. Jis nusivylė gyvu grojimu. Nors tai buvo džiugi galimybė praplėsti skambesį, improvizuoti, įskelti gaivališką roko ugnį (panašiai kaip grupė „The Who“) – kas jiems sėkmingai pavykdavo, bet tokia veikla galiausiai vedė į pasaulį, kur grupės ne tiek groja, kiek, pasirodo, rungtyniauja dėl dėmesio, gerbėjų skaičiaus ir pataikauja auditorijos pomėgiams.

„Sleepyard“ savanoriškai pasitraukė į šalikelę, dar labiau įsigilindami į psichodelinės muzikos sąskambius. Oliveris nuo mažens buvo tikras „The Beatles“ mėgėjas ir geras Amerikos bei Ang­lijos psichodelinės muzikos žinovas. Be to, jis klausydavo įvairios muzikos: nuo ankstyvųjų JAV folko ir bliuzo įrašų iki Gamelano-Bali bei Javos salyno etninės muzikos, – tokia pat plati ir Oliverio kompozicijų paletė. Jo atliekama muzika tapo dar subtilesnė. „Sleepyard“ ištobulino ypatingą atmosferinį skambesį derindama balsus, dažnai įsipinančius į bendrą muzikinį audinį, akustinius instrumentus su analoginiais sintezatoriais ar elektriniais vargonais. Taip buvo kuriamas būsimas grupės albumas, galiausiai pavadintas „Easy Tensions“ (2005) – sąmoningai prieštaringu žodžių žaismu – „Lengvos įtampos“.

iliustracija

Naujojo albumo trukmė vos viršijo trisdešimt minučių, pasak Oliverio, kad atitiktų 1967-ųjų dvasią, kai toks buvo daugelio plokštelių grojimo trukmė. Pridurčiau, kad albumo apimtis įgalindavo kruopščiau atrinkti dainas, o taip pat sukeldavo klausytojui norą „užsukti“ plokštelę pakartotinai. Oliveris taip pat prisimena, kaip svarbus jam atrodė „teisingas“ dainų eiliškumas, kurio jis ieškojo lyg pamišęs, dėliodamas kūrinius įvairiausia seka. Galiausiai dainų eiga susiklostė, dar labiau sutelkdama albumą į savotišką pusiau konceptualų garsinį pasakojimą, iš dalies pavaizduotą disko viršelyje. Pastelinių spalvų piešinys kviečią klausytojo vaizduotę eiti kartu su pasišiaušusiu pakeleiviu, nešinu rausvu balionu, ramybėje sklendančios vaivorykštinės pilies, esančios čia pat kieme, link.

Oliveris Kersbergenas, daugumos kompozicijų autorius ir prodiuseris, švelnino dainas, kiek įmanoma vengdamas „tiesmukiško“ skambesio. Net dinamiška, poppsichodeliška dainelė „Sea Of Love“ labiau svinguoja nei primena roko grupę. Vaizdo klipas šiai dainai, – originalus animacinis filmukas – gerai apibendrina „Sleepyard“ muzikinį bei estetinį nusiteikimą. Margaspalvės mandalos susipina su balto zuikučio bei meškučio šokiu jūroje ir švytinčiuose debesų ornamentuose. Lyg vaikiškas filmas, bet – suaugusių vaikų, kuriems pavyko pasiekti ramybę ir gyvenimo džiugesį ar bent patekti į sveiką psichodelinį socialistinį prieglobstį, sutvertą iš muzikos bei grožio vaizdinių. „Sleepyard“ kūriniai ir sąskambiai paprasčiausiai gali būti kaip užuovėja, kur dar įmanoma pasislėpti ir pailsėti nuo visuotinio aplinkinio blizgančio „bumso“. „Easy Tensions“ – lyg trumpa vaidzuotės kelionė, mokanti paversti vidines įtampas lengva atgaiva, galbūt prisiminti neišsenkantį vaikišką džiugesį, besąlygišką meilę, kurios ir mažiausias blyksnis nustelbia griozdišką negatyvizmo grėsmę. Oliveris pastebi, kad šis albumas, lyg asmeninis „mokslo baigiamasis darbas“, kuriame sulieta viskas, kas pažinta literatūroje, mene, kas atėję iš filmų, komiksų, nuo blankių prisiminimų iki šviežių įspūdžių.

Naujasis grupės skambesys ir kruopščiai išbaigtas albumas menkai buvo suprastas vietinėje aplinkoje bei visoje Norvegijoje. Išties albumą broliams teko užbaigti savarankiškai, kai plokštelių firma „Trust Me“ nutraukė sutartį dar įrašų pradžioje.

Laimei, atsirado tolimi Oliverio giminaičiai Amerikoje, Cindy ir Kirby (vaikų knygeles pasirašantys slapyvardžiais Earl ir Pearl), pakvietę vienam muzikiniam projektui. Jų dėka „Sleepyard“ atrado sėkmingą ryšį su JAV firma „Parasol Records“. Naujasis albumas „Easy Tensions“ buvo platinamas Amerikoje, nors grupė ten nė karto negrojo gyvai.

Grupei atitolus nuo komercijos, tai teigiamai paveikė jų kūrybą ir bendradarbiavimą su iškiliais muzikantais. Būsimas „Sleepyard“ albumas įrašinėjamas kaip niekad kruopščiai, ilgai ir žada vadintis „Future Lines“ – „Ateities linijos“.

Oliveris galėjo tik pasvajoti, kad pianistas Mike’as Garsonas, ilgai grojęs Davido Bowie’o grupėje, sutiks įrašyti keletą pasažų naujam „Sleepyard“ kūriniui. Mike’as Garsonas mielai sutiko groti keliose Oliverio instrumentinėse pjesėse, tapo vienos iš jų bendraautoris. Kita įžymybė – prodiuseris Sonic Boom (Peteris Kemberis), anksčiau žinomas, kaip novatoriškos britų grupės „Spacemen 3“ narys, puoselėjantis minimalistinį „netiesioginį“ muzikinį skambesį. Sonic Boom remiksuoja ir šį bei tą prideda prie keleto Oliverio kompozicijų. Netikėti instrumentai žada praturtinti visą skambesį, kaip kad tereminas – visų sintezatorių „senelis“ – elektroninis instrumentas, įgavęs jo išradėjo, Leono Teremino vardą. Sakoma, kad šiuo elektroniniu instrumentu bandė groti ir pats V.I.Leninas dar 1919-aisiais. Vėliau, tereminai tapo plačiai naudojami Holivude, siaubo bei mokslinės fantastikos filmų garso takeliuose. Beje, viena geriausių muzikos tereminų atlikėjų, tikra virtuozė Clara Rockomore buvo gimusi Vilniuje, 1911 metais, vėliau emigravusi į Vakarus.

Sutinkam su Oliveriu, kad kiekvienas instrumentas ar seniai pamiršta muzikos įrašo juostelė gali sujungti šalis, sugretinti tolimiausias vietas, o muzikinė kūryba – tyliai padedant internetiniam ryšiui – suvesti žmones, profesionalus bei mėgėjus, išradėjus ir gerbėjus. Tai ne naujiena šiandien, bet kiekvienas nuoširdus atvejis gali atgaivinti klausytoją, pranokti kategorijas, nebesirūpinti komercine muzika. Didelio greitkelio šalikelėje – platesnis akiratis.

 

Paklaustyti grupės „Sleepyard“ dainų ir pamatyti vaizdo klipą galima šiuo adresu:

http://www.myspace.com/sleepyard

Pagrindinė svetainė:

www.sleepyard.com

Rodyk draugams

NSO Klaipėdoje

Nuo pat 2007-ųjų pradžios visame pasaulyje akivaizdžiai pagausėjo NSO stebėjimų, kai kada regėtų daugybės liudininkų vienu metu (kaip kad civilinio lėktuvo skrydžio metu virš Čikagos).

Kai kurių šalių vadovybės ir slaptos tarnybos pasirįžta išviešinti neregėtą kiekį anksčiau kauptos informacijos, NSO raportus bei pranešimus apie kitas kosmines anomalijas. Prancūzija netikėtai tapo pirmoji, iškėlusi viešumon kruopščiai fiksuotus NSO stebėjimus.

Belieka spėlioti, gal tai tikros kosminės eros pradžia, kai nežemiškų būtybių egzistavimas visai šalia pagaliau taps nenuginčijama tikrove.

Žymieji NSO tyrinėtoja pastebi, kai pilnai įsitikinti mums nereikia dešimčių atvėjų, užtenka vieno, vieno visiškai tikro – ir nauja tiesa įsigalėtų.

Kažkuris stebėjimas galbūt bus tuo esminiu įvykiu.

 

O kolkas, įspūdingi stebėjimai įvyksta ir Lietuvoje, pasitinkami daugumoje gan skeptiškais atsiliepimais. Tačiau įvykių būta vaizdingų.

2007 gegužės mėnesio 14 d. radijo stotis “Laluna” pranešė apie dviejų klaipediečių moterų stebėtą NSO:

“ Naktį iš šeštadienio į sekmadienį dvi klaipėdietės su vaikais automobiliu važiavo į Kalotę. Pravažiavę Klaipėdos universitetinę ligoninę apie 3 val. ryto jos teigia pastebėjusios autobusų stotelėje besileidžiančią skraidančią lėkštę.

Pamatėm, kad čia ne žvaigždė, čia išeina buvo lėkštė. Ji buvo labai arti ir labai didelė, gal kaip namas. Kabėjo vienoje vietoje, jokio garso nebuvo, nieko, bet taip gerai buvo matyti. Priekyje buvo pora lempučių, ir vienas kažkoks prožektorius. Viršuje tos “kepurės” atrodė tarsi būtų kambariai, ir matėsi siluetai, kažkas lyg sėdi, bet nejuda. Toks buvo įspūdis, kad jie į mus žiūri, o mes į juos. Aš sakau – tai lėkštė! Mūsų klausia, kodėl nuotraukos nepadarėt? Mes neturėjom fotoaparato, niekas apie tai net negalėjo pagalvoti. Tokia buvo baimė, dėl to, kad ji buvo arti, įspūdis buvo dar ir dėl to, kad išvis nebuvo jokio garso – tyli, kabo namas”, - pasakojo įvykio liudininkė Natali.

Neatpažintą skraidantį objektą minėtoje vietoje patvirtino matęs ir dar vienas pro šalį važiavęs vyriškis.

( DELFI Info)



Žiniasklaidos priemonės tuoj pat ėmėsi derinti šį pranešimą su sraigtasparnio skrydžiu, neva vykusiu panašiu laiku virš tos pat ligoninės.

Tačiau visi liudininkai liko įsitikinę, kad matė ne sraigtasparnį, o skraidančią lėkštę.

Verta pridurti, kad tokių pranešimų Klaipėdos krašte buvo ir iki tol, laiks nuo laiko pranešima apie NSO ir Neringos regione.

Cpt.Astera

http://www.nso.lt/

Rodyk draugams

Filmas iš jūros bangos sūkurio


Muzika gali nuvesti jus netikėtų gražiausių atradimų link. O dar jei Pink Floyd…Šios grupės gerbėjai gali užtikti (jei pasiseks) vieną iš vadinamųjų filmų apie serfingą “Kristalinis keliauninkas” (Crystal Voyager, 1973 ), pagarsėjusį tuo, kad jame pasigirsta Pink Floyd kompozicija “Aidai” (Echoes) ir tęsiasi iki pat galo, apie 20 minučių, kol žiūrovas tiesiog įneria į vandenį, kunkuliuojančius vandenyno sūkurius, lėtai slysta per lūžtančią bangą ar skrieja su alsuojančiu vandens mostu.


Nenorom šmėkšteli mintis: taip neįmanoma nufilmuoti, tai aiškiai ne iš valties, tai – nebent operatorius būtų delfinas. Bet ir ne kompiuterinė technologija, jos ir nebuvo tuomet, o vanduo – jis atrodo kaip gyvas. Kokią septintą šio vandenyno šokio minutę žiūrovo sąmonėje gali blykstelėti: tęstinumas, gelmė, ši substancija dieviška, bet kaipgi tai pavyktų užfiksuoti?


Ir visgi filmavo gyvas žmogus. Nenustembi, kad jis taip pat vadinamas gyva legenda, apie kurią galima būti nieko negirdėjus kaip mano atveju. Nemaniau, kad kada nors domėsiuos serfingu ar filmu apie šią sporto šaką, priskirtiną išlepintų Kalifornijos turtuoliukų laisvalaikiui. Tačiau Crystal Voyager, žinoma, yra išskirtinis “serfingo” filmas. Kaip kad ypatingas jo herojus George Greenoughas (1941 gim.) – įvairiapusiška asmenybė, apsigimęs novatorius ir valingas darbštuolis.


Nors dabar jau ilgą laiką gyvenantis pietų Australijoje, George gimė ir užaugo Santa Barbaroje, toje pat Kalifornijoje ir kaip tik pasiturinčioje šeimoje. Tačiau kai kurie jo savotiški, jei ne ekscentriški bruožai iškart kresteltų bet kokį išankstinį nusiteikimą. Nuo vaikystės George atsisakė nešioti batus, o tėvai taip ir nesugebėjo priversti. Sakoma, kad per savo gyvenimą jis buvo apsiavęs jais vos kelissyk. Taip pat tik du kartus per savo gyvenimą buvo apsivilkęs kostiumą. Na, bet bepigu tose saulėtose pakrantėse… Na, ir serfingas. Jam reikia daugelio valandų praktikos. Nuo pat pradžių G. Greenoughui buvo svetimos tipiškos serfinguotojų grupuotės ar bendrijos, jį labiau traukė vienuma ir, rodos, begalinis laikas su vandenynu.


Nuodugniai tyrinėdamas bangų susidarymą (taip pat skaitydamas ir tiksliųjų mokslų knygas šia tema), George įsidėmėjo, kad “besivyniojanti” vandenyno banga trumpam sudaro savotišką oro “tunelį” ar “vamzdį”, pro kurį galima pranerti. Jis tuomet buvo jau įgudęs banglentės “skrajūnas”, taip pat ne kartą pats tobulino jos konstrukciją. 1965-aisiais G. Greenoughas sumodeliavo ir pagamino žymiąją “Velo” - “samčio” formos banglentę, kneeboard ant kurios klūpima keliais, pasiekiant ypatingą manevringumą. Pasak išradėjo, taip plaukdamas jautiesi arčiau vandens. Vėliau George aktyviai naudojo pripučiamo čiužinio principo “oro” banglentę, kuria įsigudrino slidinėti vandeniu greičiau nei bet kas įprastiniais serfais.


George anksti užsiėmė ir serffotografija, iš pradžių patobulindamas fotoaparatą. O septintajame dešimtmetyje jis sumanė ir pagamino specialų neperšlampamą laikiklį 16 mm juostos kino kamerai, kuria pradėjo filmuoti jūros bangas. Minėtą įrangą jis pritvirtindavo sau prie peties ir “užsukdavo” prieš įnerdamas į bangą. Tiesiogine to žodžio prasme George įlėkdavo į savotišką vandens vamzdį ir regėjo pasaulį lyg iš vidaus: “Gali ten būti tik keletą sekundžių realiu laiku, bet tavo galvoje tai plaukia valandomis. Patirtis, kurios neįmanoma nusakyti – čiuožti didžiule, sunkia, virstančia banga. Kartais tu įlėki taip giliai į “vamzdį”, kad nepavyksta ištrūkt. Ir tuomet į tave drioksteli tokia jėga, išmetanti į paviršių. Kas išties svarbu - tai laiko intervalas, kurį tu būni bangos viduje. Laikas atsiduria uždaroje erdvėje, savarankiškoje zonoje. Vienintelė tikrovė tuomet yra tai, kas vyksta ten”. (George Greenough)


G. Greenougho serffilmavimas pranoko visas ribas. Tačiau žavumas spalvotoje juostoje pasiektas visišku operatoriaus atsidavimu - ištisomis dienomis jis galėjo laukti tinkamo apšvietimo, vėjo krypties, nuolat išplaukdamas fiksuoti naują “dublį”.


Galiausiai vaizdai virto ištisine tėkme, įvairiu greičiu užfiksuotu vandenyno pulsavimu, skambant “lašelių” garso įžangai ir pirmiesiems “Aidų” akordams, kol Davidas Gilmuoras išvien su gražiai derančiu Ricko Righto balsu dainuoja:


Virš galvos albatrosas pakibęs sustingsta vėjyje
O giliai po riedančiom bangom
Koralo urvų labirintuose
Aidi tolimas potvynis ir atoslūgis
Vingiais smėlį žymėdamas
Ir viskas žalsva po vandeniu


Ir nieks nenurodė link sausumos
Ir nieks nežino kur ir kaip
Bet kažkas krusteli ir bando
Ir pradeda ropštis link šviesos
(…)


(originalaus teksto autorius R. Watersas, Pink Floyd Music,1971)


Sakoma Pink Floyd sutiko leisti panaudoti dainą filmui mainais į to epizodo juostą, kurią jie ir patys sukdavo savo koncertuose. Meistrams pavyksta suderinti dalykus iš anksto jų nelyginant tarpusavyje. Vieną sykį išvydus tokį “garso takelį”, šie kūriniai, rodos, tik taip ir turėjo susilieti.


Grupė Pink Floyd rašė ilgąją kompoziciją “Aidai” labai eksperimentiškoje aplinkoje, Abbey Road studijoje, rengiant albumą “Įsikišimas” (Meddle, 1971). Kiekvienas ketverto narys sumanydavo kokį fragmentą, iš kurių susidarė viso 36-ios pjesės dalys. Žodžiai kelis sykius keitėsi ir buvo naujai perrašomi, kol iš “kosminės” nuotaikos perėjo į “vandeningesnę” (įdomiu sutapimu būtų ir autoriaus pavardė Waters, kilusi aiškiai iš vandens ). Kūrinys išėjo didingas, o kartu gan paprastai atliekamas, todėl jis buvo dažnai grojamas koncertuose, bei garbingai užėmė visą plokštelės Meddle antrąją pusę.


Belieka tikėtis, kad toks seno reto filmo paminėjimas neliks vien tik erzinanti intriga, ir galbūt minėta kino juosta kada bus parodyta plačiau. Pastaruoju metu G. Greenoughas išlieka toks pat energingas ir daugelį metų kūrė naują filmą “Delfinas šliuožia” (Dolphin Glide ) - ne mažiau įspūdingą “pasivaikščiojimą” po vandeniu, matant viską delfino akimis. Deja, šis filmas jau nesulaukia didelio atgarsio ir būtų taip pat sunkiai atrandamas, nepaisant savo naujumo. Tai, kad žmones ne taip jaudina šitokie vaizdai, galbūt rodo ir faktai apie papildomą George'o veiklą – jis dalyvauja kovose už vandenyno apsaugojimą ir valymą. Sakoma, kad filmuojant po vandeniu, pasitelkus vis kokybiškesnę vaizdo technologiją, užterštumas pasirodo kaip niekad ryškiai ir grėsmingai. Taip svarbu pažvelgti į visa tai kartu su delfinais.


Lukas Devita


(skelbta: bernardinai.lt)


 

Rodyk draugams

Bręstant su Pink Floyd Tarybų Sąjungoje

lukas devita


Šių metų pradžioje, vienoje didžiausių pasaulinių duomenų bazių, skirtų grupei Pink Floyd, Brain Damage ( http://www.brain-damage.co.uk), buvo paskelbtas pasakojimas apie šios grupės įtaką buvusioje Tarybų šalyje. Straipsnį palankiai pasitiko, antra pagal lankomumą , Rusijos Pink Floyd informacijos interneto svetainė (http://pink-floyd.ru ), išreikšdama džiugesį, kad pagliau kalbama apie Pink Floyd gerbėjus, buvusios už “geležinės užkardos”. Straipsnio, rašyto tarp Londono ir Maskvos (skraidant tik muzikiniu lėktuvu), lietuviška versija jūsų dėmesiui.


Gyvenant Tarybų šalyje, nepaisant apdainuotų sunkumų, galima buvo išmokti dviejų dalykų: skaityti tarp eilučių ir klausyti įtempus ausis. Dažnas jautėsi vis kažko stokojantis…o nepriteklius ir trūkumas, pasirodo, skatino gilesnį pažinimą.


Tuomet, naivybės amžiuje, niekas neprilygo vietinio gyventojo pirmajam suvokimui,kad egzistuoja Vakarų pasaulis. Idealizuojamas iki kraštutinumų, visdėlto jis nebuvo visai nežinomas, - kino bei literatūros pasiekimai plačiai įsiliejo į kasdienybę. Tačiau “kitokio” užsienio televizija bei žurnalai nebuvo lengvai pasiekiami, todėl niekas kitas negalėjo geriau atspindėti jaunimo gyvo alsavimo, kaip laikmečio muzika.


Vaikui, augančiam Tarybų Sąjungos aštuntame dešimtmetyje išpuolė vaizduotės ir radijo klestėjimo era. Radijo aparatai buvo ant kiekvieno kampo, bet tai nereiškė, kad geros muzikos galima buvo išgirsti be pastangų. Viskas buvo panašiau į dainos “medžioklę”, o ją pagavus - įspūdis galėjo prilygti koncertui ir susilietimui su laisvės vėju. Ir rodos, tik roko muzika turėjo šią charizmą, neprilygstamą betarpišką poveikį bei gilesnę įtaką.


Ir nesvarbu, kad dainų žodžiai gajėjo būt menkai, ar kartais net klaidingai suprasti dėl prasto anglų kalbos žinojimo – o ši kalba ilgą laiką buvo tiesiog neatsiejama nuo roko dainos. Tačiau šis “paslaptingumas” tik dar labiau mąsino daugumą klausytojų.


Žanras, Lietuvoje garbingai galėjęs sutapti ir su visai neretu ir net gi šventu asmenvardžiu Roku, - tapo pačiu išskirtiniausiu, tiesiausiai deklaruojančiu laisvės idėjas ir greičiausiai atspindinčiu kokią tai bebūtų jaunosios kartos mąstyseną. Dėka originalaus, nekanonizuoto grupės vokalisto ar dainininko-dainų autoriaus balso bei muzikinės įvairovės galimybių, nemažai atlikėjų įgavo savo napakartojamą charakterį. O kartu visi bendrai sudarė maištaujančių, novatoriškų, priimtas tiesas išbandančių personažų galeriją. Na, visai tai bent jau tada, kai “Rokas dar buvo jaunas’, pasak Elton John’o nesenstančios dainos “Crocodile Rock”.


Dauguma jaunųjų rock muzikos klausytojų “šioje sienos pusėje” nedvėjodami jautė artimumą ir supratimą, nors gyveno visai skirtingoje aplinkoje ir tuometiniai muzikiniai “reiškiniai” ar albumai turėjo jiems atrodyt visiškai iškritę iš konteksto, lyg meteoritai.


Žinoma, užsienio radijas nemažai prisidėjo, pristatydamas roko muziką nuo tada, kai tik ji pradėjo skambėti eteryje. Tačiau tik daug vėliau, BBC radijo stotyje įsikūrusi laida rusų kalba ( tuomet plačiausiai suprantama visoje TSRS ) tapo vienu svarbiausiu langu danguje į išsvajotą roko ir pop muzikos pasaulį. Tai išeivis, disidentas vardu Sieva Novgorodciev, nuo 1977-ųjų metų leido atgal į Tarybinę tėvynę pasakojimus apie žymiausias grupes, atlikėjus, pagražindamas šmaikščiomis pastabomis.Laidos ėmė vadintis “Rok Posievy“ (”Roko pasėliai”). O speciali valanda skirta grupei Pink Floyd nuskambėjo eteryje 1979-ųjų metų liepą.


Pirmosios Pink Floyd dainos, išleistos Tarybų Sąjungoje apsireiškė 1980-ais metais, muzikinime žurnale “Krugozor“(”Akiratis”), kurio viduje buvo įsegamos lanksčios, prastos garso kokybės plokštelės. Tačiau ištisi albumai saviveiklinių įrašų pavidalu jau daug anksčiau sklandė po visą plačiąją tėvynę. Kaip žinia, roko muzikos albumai nebuvo tuomet leidžiami ilgai grojančių plokštelų pavidalu, oficiliai nebuvo prekliaujama ir atvežtine produkcija, išskyrus džiazo bei klasikinės muzikos plokšteles.


Laimingieji galėjo klausytis originalių vinylinių plokštelių. Tačiau jų kaina prilygo vidutiniam specialisto su aukštuoju išsilavinimu atlyginimui. Todėl nedaug kas galėjo pasigirti gausia “diskų” kolekcija arba turėjo švariai ištuštinti taupykles – ką daugelis visdėlto išdrįso padaryti.


Nepaisant minėtų apribojimų, viena pirmųjų roko grupių, kurią išgirsdavo kiekvienas jaunuolis buvo The Beatles. Na, o antroji – jai kas minėjo  neregėtą “kosminę muziką” ir sukrečiančius žemiškus jausmus – tai kalba sukėsi apie Pink Floyd.


Galimybę giliau pažinti roko muziką suteikė altruistiškas, tuomet visuotinai įprastas “persirašinėjimas” – iš originalių vinylinių plokštelių ( kartais iš radijo laidų ultra trumposiomis bangomis transliacijų ) - į juostas, iš juostos į juostą, poto į kasetę… ir dar kartą. Kokybės praradimas įrašuose buvo įprastiniu ir nesukliudydavo pažinti muzikos kūrinio esmės. Kartais netgi lavindavo garsinį mąstymą.


Grupė Pink Floyd, nepaliaujamai eksperimentuojanti bei kinanti, bylojo ir neatsiejamą sąryšį su pačiu magnetiniu garso įrašymo fenomenu. Aplinkos garsų panaudojimo bei efektų dėka ji tapo kiekvienam įsimintina. Išradingas skambesys žadino klausytojo vaizduotę, bet eksperimentai tuo pat metu nekliudė supratingai įsigilinti ir įvertinti kūrinius.


Aštunto dešimtmečio pabaigoje, kai kasetiniai magnetofonai tapo labiau prieinami, savos gamybos kasetiniai “albumai” plito dar sparčiau. Beveik visada buvo įrašinėjama asmeninei kolekcijai, ne pardavimui. Tikri melomanai vengė mokesčių už įrašymą ir dažniausiai buvo praktikuojama “mainytis albumais perklausai”. Visa tai negalima būtų vadinti piratavimu, nes šimtams tūkstančių klausytojų tai iš tiesų buvo vienintelis būdas pasiekti ir išgirsti.



Jei muzikos įrašai plito “plačiojoje tėvynėje” tiesiog anomaliniu greičiu, šito negalima būtų pasakyt apie muzikinę informaciją. Žiniasklaidos priemonės pradžioje nė nemanė paleisti į šviesą gerų pasakojimų apie pakankamai įkvėpiantį reiškinį vardu Pink Floyd. Tačiau publikacijų apie grupę ėmė daugėti, neretai su vertimo klaidom, ir kurį laiką pats pavadinimas Pink Floyd buvo verčiamas kaip “Ružavas Flamingo”.


Dėka iškilių muzikos kritikų ir entuziastų, pirmieji išsamesni straipsniai apie Pink Floyd pasirodė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Artiom Troitsky, iki šiol laikomas vienu įžvalgiausių muzikologų buvusioje Tarybų Sąjungoje, pralaužė ledus, parašęs esminį įvadą - straipsnį, pakankamai drąsiu psichodeliniu pavadinimu: “Kvadrofoninė Pink Floyd kelionė į Tamsiąją Mėnulio pusę”. Ar patikėsite, kad tai buvo išspausdinta 1977-ais, žurnale “Sielskaja moldioz” (”Kaimo jaunimas”). Sekantis svarbus Troitskio rašinys virtu tikru epu, supratingu pasakojimu apie grupės vystymąsį, su albumų apžvalga, puikiomis nuorodomis į grožinę literatūrą. Pastarasis tekstas, tiesiog pavadintas ”Pink Floyd”, buvo išspausdintas labiau atitinkančiame žurnale “Muzikalnaja žizn” (”Muzikinis gyvenimas”), 1980-ųjų rugpjūtyje. Ir netrukus buvo išverstas bei publikuotas “Literatūroje ir Mene” - išsamiau supažindinant su grupe tiek “senus intelektualus”, tiek jaunuosius skaitytojus. O pastarieji pamėgo savaitraštį, vien dėl to, kad ”Literatūra ir Menas” laiks nuo laiko “paleisdavo” į šviesą gerus rašinius apie jaunųjų mėgiamos muzikos kūrėjus.  


Tais laikais, tam, kad plačiau parašyti apie tokios grupės, kaip Pink Floyd kūrybą, reikėjo kažkuo pagrįsti jų svarbą tarybinam skaitytojui, sakykim, pateikti muzikantus, kritikuojančius kapitalistinę santvarką. Dažniausiai tai buvo perdaug pabrėžiama, tačiau nebuvo visai išgalvota, nes Pink Floyd būtent ir pasižymėjo savarankišku kritišku mąstymu.


Artiom Troitsky apibūdino plokštelę Animals (”Gyvuliai”,1977) kaip socialinį “kinišką horoskopą”, perpintą su George Orwell'o apsakymo “Gyvulių ferma” nuotaikomis ir labiausiai taikytą buržuazinei santvarkai. Tačiau tarybų šalies klausytojai, tie kas gilinosi į dainų tekstus - išvydo “Gyvuliuose” savo visuomenės atspindį. Albumo “tipažai” gerai atitiko tarybines “kalses” - kiaulės atrodė lyg tikri partijos lyderiai bei išpuoselėti kultūros ir meno vadovai. Šunys galėjo priminti tiek ”KGB” agentus, tiek bet kurios srities karjeristus ar sistemos sergėtojus. Ir žinoma, avys -  visus likusius, paprastus žmonės.


Artiom Troitsky taip pat paskelbė išsamų straipsnį skirta albumui The Wall (”Siena” 1979). Nuo šio palankaus pristatymo vis daugiau publikacijų patvirtindavo tuomet naują Pink Floyd plokštelę esant tikrai progresyviu meno darbu, net ir tarybine to žodžio prasme. “Siena” buvo apibūdinta, kaip drąsus pareiškimas apie susvetimėjimą ir neviltį vartotojiškoje visuomenėje, ”mažojo žmogaus” drama sustabarėjusiame mieščioniškame pasaulyje, permelktam komercijos bei karinės agresijos. Skamba ypač aktualiai ir šiandien. Tačiau tarybiniai klausytojai apeidavo šią recenziją ir laikė “Sieną” pasakojimu, lyg gyvai ištrauktu iš kasdieninio gyvenimo ne kur kitur, o šioje totalitarinėje šalyje. Jie galėjo suprasti ir tapatintis su mažyčiu, žmogumi plokštelės viršelio piešinyje, vos pastebimu, nors nušviestu galingų prožektorių.


“Sienos” įtaka “šioje pusėje” tiesiog neišmatuojama - ji tapo bene pačiu žinomiausiu Pink Floyd albumu per visą TSRS istoriją. Ne veltui yra pagrindo manyt, kad “visasąjunginė” muzikos firma “Melodija” netgi gundėsi išleisti šią dvigubą plokštelę. Sakoma, kad pirmoji plokštelių partija buvo jau atspausdinta gamykloje. Tačiau kaip tik tuomet  Pink Floyd išleido naują diską The Final Cut ( “Paskutinis kirtis”, 1983). Ten pasigirdo ir fatališkoji eilutė: “Brežnevas paėmė Afganistaną, Beginas - Beirutą …”, kuri, greičiausiai, sukėlė ant kojų partijos komiteto posėdį kultūros ministerijoje. Ir visi išleisti egzemplioriai buvo paskubomis sunaikinti - pakišti po karštu gamyklos presu. Iki šiol firma Melodija nėra patvirtinusi istorijos tikrumo, todėl tai išlieka tik miesto legenda. Tačiau, kas tikrai faktas - nuo 1983-ųjų Pink Floyd staigiai atsidūrė aukštutinėse slapto roko grupių “juodojo sąrašo” pozicijose, kurį atrinko komjaunimo bei partijos vadovai. Šį “hit paradą” sudarė atlikėjai, neleistini groti viešai ir sąrašas buvo išsiuntinėtas į mokyklas, bei kitas mokymo įstaigas. Suprantama, tai reiškė ir draudimą leisti į radijo eterį, nekalbant jau apie televiziją.


Anais laikais mažai kas iš paprastų tarybinių žmonių galėjo pasigirti matęs Pink Floyd bent jau televizijos ekrane. Tai greičiausiai dar labiau “mitologizavo” grupę ir pagyvino dėmesį kiekvienai nuotraukai ar piešiniui, susietam su Pink Floyd, kokį tik įmanoma buvo gauti. Tuopačiu, Pink Floyd muzika visad turėjo ypatingą sąryšį su vaizdiniais menais. Ne tik dėl to, kad jie kūrė garso takelius filmams, ar dainų nuotaika galėjo būt “kinematografiška”. Didžiulę reikšmę, kaip žinia, turėjo plokštelių viršeliai, dauguma išpildyti dizainerių grupės “Hipgnosis”. Nors sykį išvydus tokį albumą,kaip kad Wish You Were Here (”Norėčiau, kad būtum čia”, 1975), plokštelės atvaizdas išliko visad susietas su muzika, įrašyta diske. Viršelių menas tapo nesibaigiančių pokalbių temomis ir įtakojo nemažai fotografų bei dailininkų. Tai tapo netgi savotišku tikrovės matymo stiliumi - “žiurėk, šis vaizdelis būtų lyg skirtas Pink Floyd albumo viršeliui”. Įkvėpimas neblėso ir tiesiog įrašinėjant “iš juostos į juostą” - daugelis ėmė kopijuoti viršelio atvaizdą savo kasečių dėžutėms, ar perpiešdavo į sąsiuvinį. Kai kada tai buvo atliekama teisiog meistriškai. Nemokantys gerai piešti ėmėsi perfotografuoti viršelius, paversdami juos, kaip taisyklė juodai-balta nuotrauka. Buvo bandoma piešti plakatus bei grafikos darbus. Ar bereikia pridurti, kiek kūrybiškumo atvėrė ir paskatino šie muzikos “diskai” ir visuotinas nepriteklius!


Nemažiau svarbu tapo “išsaugoti” Pink Floyd dainų tekstus, jei tokia sekmė išpuolė perskaityti juos viršelyje ar vidiniame voke. Žinoma, kad tuomet nebuvo viešai prieinamų kopijavimo mašinų ir visi dainų žodžiai buvo nurašomi ranka į sąsiuvinį. Filosofiškus Roger Waters'o tekstus derėjo skaityti pakartotinai, tačiau kai kurios dainos, kaip kad albume Dark Side Of The Moon (”Tamsioji Mėnulio pusė”, 1973), galėjo nustebinti savo paprastumu ir gebėjimas staiga pilnai suprasti eiles suteikė dvigubą džiugesį, po nelengvo rašymo darbo.



Link devintojo dešimtmečio pabaigos, Tarybų Sąjungoje roko muzikos suvaržyti tapo beveik neįmanoma. Įsigalint viešumo ir laisvės politikai, užsienio grupių bei daininkų “juodieji sąrašai” prarado prasmę. Išties, istoriniai “gyvų” legendinių roko žvaigžių apsireiškimai pralaužė ledus dar 1979-aisiais, kai Elton John bei Cliff Richard koncertavo Maskvoje bei tuometiniam Leningrade. Išdalies tai buvo savotišku tarybinės valdžios “demokratijos liudijimu”, artėjant 1980-ųjų vasaros olimpinėms žaidynėms Maskvoje. Bet per kelerius metus nuo tol, roko fenomenas iš pagrindų sudrebino kultūrinę sieną, skiriančią TSRS nuo Vakarų pasaulio.


Nuo 1980-ųjų, Pink Floyd muzikos klausymas, vertinimas ir kartais tikra manija sužydėjo visom spalvom, nepaisant “naujosios bangos” muzikinių madų. Žinios apie ankstyvąjį Pink Floyd “psichelinį” periodą tuomet tapo labiau papiltę, nors ir gerokai pavėluotai.  Nenuostabu, nes pirmiausia Tarybų Sąjungą pasiekė geriausiai žinomi - vėlesnieji, Vakaruose komerciškai sėkmingiausi albumai. Septinto dešimtmečio Pink Floyd įrašai buvo sunkiau gaunami, bet kiekviena sena plokštelė atrado savo gerbėją ar netgi “mokinį” - tokie Pink Floyd darbai, kaip Ummagumma (1969) suteikė didžiulį įkvėpimą ir besivystančiai tarybų šalyje eksperimentinei muzikai. Pink Floyd itaka galėjo pasireikšti ir netikėčiausiu būdu, pavyzdžiui Ukrainoje gyvavo taiki draugų bendrija, pasivadinusi Syd Boys (toks buvo ir jų šūkis sveikinantis gatvėje) - pagerbiant Syd Barrett'ą, mėgiamos jų grupės krikštatėvį.


Tuotarpu nemaž kosminės permainos buvo jau čia pat už posūkio. Pučiant laisvės vėjams, 1989-ųjų  žiemą David Gilmour su Nick Mason'u, paties “Glavkosmos'o” kvietimu,  apsilankė Baikonūro kosmodrome, stebėti bendros TSRS-Prancūzijos raketos starto, kurios įgula, šalia būtiniausių daiktų paėmė į atvirą erdvę Pink Floyd įrašą. Tuo tarpu, žymiesiams svečiams buvo leista skaitmeniniu būdu įrašyti raketos pakilimo garsą, galimam panaudojimui ateinančiam grupės albume. David Gilmour bei Nick Mason taip pat lankėsi ir Maskvoje, susitiko su vietiniais roko muzikantais. Svaiginantis gandas pasklido bematant, apie jųdviejų ketinimą koncertuoti Tarybų Sąjungoje. Tačiau net kai laikraščiuose pasirodė pirmieji skelbimai, daugelis negalėjo patikėti savo akimis. Galiausiai, lyg iš gražių sapnų serijos, tai įvyko: 1989-ųjų birželį, plačiai minėti penki didžiuliai koncertai nugriaudėjo sporto komplekse “Olimpyskyj”. Ir “Glavkosmos” - tarybinė kosmoso agentūra buvo viena pagrindinių šio renginio organizatorių.



(Labai reta nuotrauka: David Gilmour ir Nick Mason Maskvoje, 1989)


Vėliau tais pat metais, pažymėdama oficialų pripažinimą, ”Melodijos” firma išleido dvigubą koncertinę Pink Floyd plokštelę The Delicate Sound Of Thunder (”Švelnūs griaustinio garsai”,1989), kurią muzikos mėgėjai pasitiko džiugiomis eilėmis parduotuvėse. Per sekantį dešimtmetį, beveik visa grupės diskografija buvo išleista vinylinių plokštelių pavidalu, pusiau legalių firmų “Antrop” bei “Russian Disk” pastangomis.


Sienos griuvo, iš vienų sąjungų valstybės perėjo į kitas, bet grupė, kažkuomet išplėtojusi “kosminio roko” skambesį, išliko viena svarbiausių inspiruojant permainas anoje “geležinės uždangos” pusėje, šalyje, kuri pasižymėjo “kosminiais planais”. Ne veltui Pink Floyd nariai pirmąsyk pasirodė Tarybų Sąjungoje apsilankydami Baikonūro kosmordome, lyg įžiebdami šviesesnes viltis tūkstančiams gerbėjų, tiems, kam ši grupė neatsiejama nuo revoliucingo ir taikaus atbudimo, klausant giliai, įrašant draugui ir toliau skleidžiant ore gerą muzikinę naujieną. 


 

Rodyk draugams

Gyvenimas po tikrovės

GYVENIMAS PO TIKROVĖS
Lukas Devita

Vidinėje Pabaigos pusėje yra dalykai, kurie pastatyti ant Praeities pamatų. Išvirkštinėje “Niekad-ne-pabaigos” pusėje gyvuoja tai, kas semiasi jėgų iš Ateities ontologijos, neturinčios ryšio su praeitų “kartą buvo. . . Amžinybė” laikų pabaiga. Taigi jau dabar esame po Pasaulio Pabaigos. Argi to dar nežinote?Sun Ra, džiazo muzikantas

Sun-ra Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo… įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą?

Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek “fizines” apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios “susirgimai” pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus?

Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama “apčiuopiamai”. Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.

Žmonių galvas ar plačiausias visuomenes stengiamasi įtakoti bei valdyti, tai ne naujiena ir, pavyzdžiui, toks reiškinys, kaip politinė propaganda nelaikomas amoraliu. Pagaliau be pasaulėžiūros vis vien neįmanoma gyventi ir pagrindinė jos dalis gali būt apibendrinta ir įdiegta masiškai, tokiu būdu nustatant savotišką visuotinai priimtinos, saugios pažiūrų sistemos normatyvą.

Įdomiau tai, kokie įvykiai ir reiškiniai būtų kertiniai išmušant visą pasaulėžiūrą iš pusiausvyros, sudarant sąlygas atsiverti, pagal skambią frazę, “gyvenimui, kuris jau niekad nebebus toks kaip buvo”. Gal būt asmenine prasme, gal būt palaipsniui paveikiant vis daugiau naujų bendraminčių. Beje, be šito nebūtų ir “dainuojančių revoliucijų”. Tūlas gal atmena tą keistai tvirtą jausmą septinto ar net aštunto dešimtmečio pradžios Lietuvoje, kai rodės, kad gyvenimas bus visuomet toks pat. Kiek nedaug žmonių tuomet galėjo nujausti, kokios dramatiškos permainos laukia mūsų čia pat ant slenksčio.

Dabar, neprilygstamais informacijos pertekliaus laikais, galima patirti būseną, kad “niekas mūsų jau nenustebins”, ar manyti esant pakankamai atviriems pasitikti pačias netikėčiausias hipotezes apie bet ką, nebijant, kad tai sudrebins mūsų tikėjimą. Ar tikrai? Tuomet gal verta peržvelgti nežabotai progresyvias temas, kad ir laisviausiame žiniasklaidos vandenyne – internete - eksperimentiškai permąstant, kas gi sudaro mūsų suvokiamos tikrovės rėmus, - ne kvantinės fizikos žinovo ar “profesionalaus” filosofo atveju, o bet kieno - t. y. atrandant faktorius, nei vieno nepaliekančius abejingais. Tokiu galėtų būt, sakykim, žinojimas, kad Žemė yra apvali (skirtingai nuo iki tol įsivaizduotos plokščios). O jei mes gyvename išvakarėse dar vieno tokio pat mąsto atradimo ar ne menkesnio kalibro faktas tiesiog nuslėptas net nuo pačių aukščiausių valdovų.

Ekskursijos į tokio provokuojančio pobūdžio informacijos saleles nėra lengvu turizmu, užtai mažų mažiausiai gali atverti begalę įdomių siužetų, sumanymų, papildymų bet kokio pobūdžio meninei kūrybai.

Egzistuoja mąstymo būdas ar visas fenomenas, vadinamas sąmokslo teorija. Jo esmė būtų supratimas, kad daugybė ir gal būt svarbiausi socialiniai, politiniai, reiškiniai yra ištisai klastojami, t. y. viena tiesa apie pasaulį skamba žiniasklaidoje, bet tai tik visuotinė priedanga. Tuo pačiu, kad Žemės įvykiai nesivysto natūraliai, laisvai, vos ne kaip pakliuvo, bet yra griežtai įtakojami ir valdomi.

Kita vertus, nepriklausomai nuo santvarkos, nacionalinio charakterio ar šalies išsivystymo lygio, esminės, pavadinkim, bendražmogiškos sampratos apie tikrovę plačioje visuomenėje yra taip nusistovėję, kad jas vargu ar lengvai išmuštum ir didžiausiu anomaliniu stebuklu. Tokiomis sąlygomis, ar ne palanki tai dirva laikyti nuo daugumos akių nuslėptas stulbinančias tiesas? Tą galima būtų daryt beveik be pastangų, jei tokios paslaptys tikrai būtų. Bet kas nuo ko tokio mąsto informaciją turėtų slėpti ?

Tad viena iš žymiausių sąmokslo teorijų visoje alternatyvinėje žiniasklaidoje būtų Illuminati. Labai trumpai apibrėžiant – ji sukas apie tai, kad pasaulį ketina globaliai valdyti grupė nežinomųjų, šešėlinė vadovybė susidedanti iš hiper- turtingų bei įtakingų asmenų. Ketina, todėl, kad, kaip teigiama, toli gražu dar ne viskas jų rankose. Viena iš iliustracijų, - pasaulio piniginė sistema. Gal būt ateis laikas, kai nei vienas vartotojas nebematys ir negaus į rankas grynų, t. y. popierinių pinigų. Jie taps visiškai virtualiu reiškiniu ir tuomet, tik pamanyt, kaip priklausomas nuo sistemos atsidurtų pilietis su niekaip nevalgoma kreditine kortele. Ar ne puiki medžiaga antiutopijai, knygai ar filmui, ir gal būt mes ten dar spėsime suvaidinti.

Kita problema, neretai tampanti karštų ginčų tarp skeptikų ir konspiracijos teorijos šalininkų objektu – skurdas pasaulyje ir ypač, vadinamam, trečiame pasaulyje. Sąmokslo sampratos šalininkai įvardina jį kaip dirbtinai palaikomą būtent tų pačių paslaptingųjų “išrinktųjų” atstovų. O ar tikrai ne keista, kad po ilgamečių kovų su skurdu ir badu, po milijonų dolerių aukų, padėtis beveik nepasikeitė. Gal kitaip būtų per daug gyventojų, o gal tiesiog žmonės beviltiškai neorganizuoti?

Be gal būt tai tik politika, viskas pernelyg girdėta, per menkai apčiuopiama, kad priblokštų, permainytų mūsų šiandieną.

O jei kažkas iškiltų apie pačią Žemę, pavyzdžiui, kad ji nėra. . . pilnavidurė. Galimas daiktas jos vidiniu branduoliu gali būt nedidelė saulė, ir Žemės plutos vidinėje pusėje, kaip ir išorinėje galėtų egzistuoti augmenija bei gyvybė. Bent jau sąlygos gyventi. Tai būtų dar viena žymi hipotezė bei sąmokslo teorija, kurioje, kaip teigiama, tiesa žinoma tik nedaugeliui iškiliausių. Nors ir negražu abejoti, bet iki šiol mūsų planetos pilnaviduriškumas nėra pilnai patikrintas, kaip tai nebūtų keista. Be to, daugybė mitų ir legendų byloja apie galimą gyvybę ir vietą Žemės viduje, Hiperborėją, ar kitais vardais vadinamą - Agartą, Šambalą. Tie patys mitai tvirtina ten gyvenant žmones, kur kas dvasiškai labiau prašvitusius nei bičiuliai “išorėje”.

Vėl gi, atsiveria dar vienas įdomiausių pasakojimų šaltinis, kuris būtų rekomenduotinas kiekvienam drąsiam kūrėjui, ieškančiam tikrai kažko naujo. Tiesa, pastaroji tema jau ganėtinai apdainuota, užtenka paminėti Žiulio Verno klasikinį kūrinį, “Kelionė į Žemės centrą“. Tačiau ši knyga kaip tik aplinkiniais keliais apeina slaptą gyvą civilizaciją viduje.

Žmogaus, “išorinio” žemiečio charakteriui iš vis būdingas keistokas bruožas
– jei kažkur egzistuoja negyva bedvasė vieta – ramu. Jei yra vanduo ir augmenija
– keista, bet vis dar ramu. Jei kažkur egzistuoja gyvybė, kažkas panašaus į jį patį
– aliarmas, negali būti, o ne, niekada.

Taigi, prieiname vieną seniausių bei dramatiškiausių temų sąmokslo teorijos archyve, ne tik ar egzistuoja gyvybė už mūsų planetos ribų, bet ir tai, kad šis faktas ar net gi kontaktai žinomi tam tikrai aukštuomenei ir yra slepiami “nuo liaudies” jau pusšimtį metų.

Ar maždaug tiek pat laiko, kiek ir tai, kad… Hitleris nenusinuodijo. Ką gi, nei vienam istorikui ne paslaptis, kad Adolf Hitlerio savižudybė yra vienas migločiausių kriminalų ir praktiškai neturinti tvirtų įrodymų. Egzistuoja nepatikrinti duomenys apie tai, kad pats Josif Stalin yra pripažinęs, jog Hitlerio sučiupti nepavykę ir greičiausiai didysis nusikaltėlis pabėgo. Ar tai jau taip neįmanoma? Ar fiurerio bunkeris negalėjo turėti požeminio išėjimo (be ko dabar turbūt neapsieina nei vienas vyriausybinis statinys). Ar negalėjo būti pakištas antrininkas, suklastoti dokumentai ir t. t. Ar tik šiais laikais yra “Osamos fenomenas“, ar šiaip nesugaunami lyderiai bei parlamentarai?

Gal būt kai kuriems intriguojančių vakaro žinių mėgėjams tokia vėluojanti informacija pasirodytų labiau sukrečianti nei, sakykim, JAV vyriausybės pareiškimas, kad jau penkiasdešimt metų kariniai ekstremistai laikė “51 kvadrate” - slaptam angare nežemiškos kilmės erdvėlaivį. Kas labiau išjudintų ramų gyvenimą stebint “nuolaidas”?

Sakykim, jei vis dėlto “fiureris” pabėgo, tai natūralus nepatiklaus žiūrovo klausimas būtų, kur? Kaip žinia Argentina tuo metu galėtų būt pakankamai protinga kandidatūra. Ekstremalesnis variantas vestų link Antarktidos, - ne toks šiltas prieglobstis, bet yra vietelių visai pakenčiamų. Tuo labiau, kad militarizuota Trečio Reicho ekspedicija ten buvo viena pirmųjų ir greičiausiai ta proga Antarktidoje galėjo būt įkurta solidi fašistinės Vokietijos bazė. Beje, kodėl ir šiandien ten tiek daug JAV bei Rusijos karinių laivų bei pajėgų, ką riektų saugoti baltoj šaltoj dykynėje?

Puiki medžiaga bet kokio žanro kiek paranojiškam pasakojimui.

Kaip ten bebūtų, vaizduotė - bebaimė, lekianti “virš” nusistovėjusių faktų - yra vystanti jėga, galinti padėti gyventi tiesoje ir hipotezėje vienu metu. Nekeiskime jos į pirktinį surenkamą realybės konstruktorių iš paruoštų saugių dalių.

Paminėti buvo tik keli egzotiški, daugiausiai lankomi sąmokslo teorijos “kraštai”. Bet aprėpiant plačiau, kiekvienas jų, ir vis naujai atrastas gali tik išjudinti laisvam mąstymui. Pažinimas, platesnis tikrovės suvokimas gali skatinti tik altruizmą, tiesos ieškojimas – rūpestį ir užuojautą.

Supermenas grįžta, fantazija vejasi tikrovę ir nuo didingų nežemiškų sampratų matomai net patiems nykiausiems skeptikams dabar jau išsisukti nepavyks.


Ufo from hollow earth

NSO svetainė

 

Rodyk draugams